Kiekvieną kartą, kai šalies teritorijoje iškyla sprogimo grėsmė ar pranešama apie paslėptą sprogmenį, į pagalbą akimirksniu skrieja Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“. O kartu su jais – ir specialiai apmokytas šuo.
Gavęs savo mėgstamą kamuoliuką, kartu su išminuotoju ir tuo pačiu šeimininku - mat tarnybiniai „Aro“ šunys gyvena pas išminuotojus namuose - nuskuodė į artimiausią mišką pasilakstyti. Po rytinio apšilimo grįžęs šuns ir išminuotojo tandemas pademonstravo, kaip greitai galima rasti gerai paslėptą sprogmenį. Silverio uoslės negali pranokti net ir tobuliausios technologijos, elektroninės nosys.
Pritvirtinus po automobiliu sprogstamą užtaisą, „Aro“ pareigūnas leido šuniui apuostyti šalia esančius automobilius. Vos po akimirkos šuo gulėjo šalia automobilio, prie kurio dugno buvo pritvirtintas sprogmuo.
- Kaip šuo žino, kad užuodus sprogmenį, reikia atsigulti? - portalas lrytas.lt klausė „Aro“ išminuotojo.
- Pradedant paiešką, įvertinamas objektas, kuris bus apieškomas. Pareigūnas įvertina objektą, kur šuniui reiks ieškoti. Tada duodama komanda, pavyzdžiui, „ieškok“, „bomba“ ar pan. Šuo radęs sprogmenį duoda ženklą. Silveris išmokytas atsigulti. Gali ir atsisėsti ar suloti. Paieškos metodą pasirenka pareigūnas - ar paleisti šunį vieną savarankiškai, ar vesti už pavadžio. Svarbu, kad šuo, radęs įtartiną objektą ar sprogmenį, jo neliestų, nekrapštytų.
- Kiek skirtingų sprogmenų išminuotojų šuo gali užuosti?
- Kadangi išminuotojų šuo atlieka tik vieną funkciją – ieško sprogmenų, jis išmokytas užuosti daugelį populiarių sprogstamųjų medžiagų. Dauguma jų yra populiariausios mūsų regione, ir dažniausiai aptinkamos Lietuvoje.
Tarnybinį šunį galima išdresiruoti užuosti dešimt ir daugiau sprogstamųjų medžiagų. Dresūra užtrunka ilgokai. Sunkiausia išmokyti užuosti pačią pirmąją medžiagą. O po to, kuo toliau - tuo lengviau.
- Kokiose situacijose į pagalbą visuomet pasiimate šunį?
- Dažniausiai tai grasinimai susprogdinti, kratos, prevencinės akcijos, įvairūs renginiai, automobilių, žmonių patikra.
- Kaip vyksta šuns mokymo procesas?
- Galima išskirti keletą dresavimo būdų. Dažniausiai naudojamas žaidimo metodas, kai dresuojamas šuo skatinamas kamuoliuku, ar kitu žaislu. Galima dresuoti ir naudojant skanėstą. Tai priklauso nuo pačio šuns – kas jį labiau motyvuoja – ar žaidimas, ar maistas.
- Kokios šunų veislės tinkamiausios sprogmenų paieškai?
- Dažniausiai naudojami vokiečių aviganiai, belgų aviganiai ir Labradoro retriveriai. Tačiau veislė nedaro įtakos, svarbu, kad šuo turėtų atitinkamus fizinius duomenis. Tad tai gali būti net ir mišrūnas.
- Kiek trunka laiko šuns parengimas, dresūra, kad iš, rodos, paprasto šuns taptų tikru sprogmenų ieškojimo profesionalu?
- Kiekvienas šuo rengiamas individualiai ir su kiekvienu dirbama skirtingą laiką. Tačiau vidutiniškai užtrunka apie metus.
- Ar šuo yra kiekvieną dieną verčiamas uostyti sudedamąsias sprogmenų dalis?
- Šuns dresūra užuosti sprogmenį susideda iš kompleksinio mokymo. Tai ir bendros paklusnumo komandos, ir šuns socializacija. Sprogmens uostymas yra tik viena iš sudedamųjų viso dresavimo dalių. Jei šunį mokysi tik kartą per savaitę, gerų rezultatų bus sunku pasiekti. Todėl išminuotojų šunys gyvena kartu su savo šeimininku-išminuotoju, o ne atskirai, kur nors mokymo bazėse. Kuo daugiau šuo bendrauja su šeimininku, tuo geresni šuns rezultatai.
Be to, tam, kad šuo gerai dirbtų savo darbą, jis turi būti geros nuotaikos. Šeimininkas turi pajusti, kad tam šuniui malonu ir džiugu. Aišku, jei įvedamos naujos medžiagos, nauji uostymo objektai, tada dresūros pamokos tampa intensyvesnės. Todėl kiekvienas šeimininkas turi surasti ribą tarp džiaugsmo ir nuobodulio. Jei šuo nebepatiria malonumo, tai mokymo rezultatai nebus geri ir šuo nebeieškos sprogmens.
- Ar šuo nuo pat pirmųjų dienų gyvena pas šeimininką? Ar vis tik šuo užauginamas, apmokomas ir tik tada keliauja į tarnybą?
- Naudojami abu būdai. Kitose šalyje yra specialios mokyklos, kur šuo specialiai mokomas, dresuojamas ir paruoštas perduodamas policijai, kariuomenei.
- „Aras“ šunis tarnybai perka ar užsiaugina?
- Mes perkame ir jau užaugintus šunis, ir mažus šuniukus. Dresūra užsiima tas, kuris gauna tarnybinį šunį. Kinologai-instruktoriai padeda pareigūnui mokyti.
- Kiek kainuoja šuns paruošimas sprogmenų paieškai?
- Šuns paruošimas, užauginimas kainuoja daug. Už sprogmenų paieškai skirtą šunį užsienyje prašoma nuo 40 tūkst. eurų (apie 140 tūkst. litų. – red.)
- Kelerių metų sulaukęs šuo jau gali dirbti tarnyboje?
- Šunys sprogmenų gali ieškoti nuo 2 metų amžiaus. Nuo mažens šunį auklėjant galima keisti ir jo charakterį. Per pirmus dvejus savo gyvenimo metus šuo tampa kaip 21 metų amžiaus žmogus. Jis būna subrendęs ir psichologiškai, ir fiziškai.
- Sakoma, kad šuns vieneri metai, kaip žmogaus septyneri. Ar tai tiesa? Negi šuo, dar būdamas paauglys, gali dirbti sprogmenų ieškotoju?
- Skaičiuoti, kad vieneri šuns metai lygu septyneriems žmogaus, galima tik tada, kai šuniui sueina dveji. Pirmieji ir antrieji šuns metai yra kaip 11 žmogaus metų. Per pirmuosius metus šuo tampa paaugliu ir lygiai taip pat, kaip ir žmogus, pergyvena įvairiausius charakterio pasikeitimo epizodus, nuotaikų svyravimus, elgesio nepastovumą.
- Kiek kartų jau buvo panaudotas šuo, kad surastų tikrą bombą tikroje, nesuvaidintoje situacijoje?
- Pas mus šunys atsirado ne taip senai. Be to, jų panaudojimas yra specifinis. Tik į vieną iš dešimties „Aro“ iškvietimų į objektą mes galime naudoti šunį. Kitais atvejais jo naudojimas netikslingas. Kol kas jam nepasisekė surasti tikrų sprogmenų realioje situacijoje, ir mes tuo džiaugiamės. Tačiau esant tikrai situacijai be jokio vargo rastų sprogmenį. Tik, ačiū Dievui, kol kas nebuvo tokių situacijų.
- Kokie didžiausi galimi pavojai? Apsinuodyti? Susisprogdinti?
- Šuo gali susižaloti bet kur. Mes juk turime batus, specialią aprangą, o šuniui, einant pavojingose vietose, lengva susižaloti. Pavyzdžiui, būna tokie skylėti metaliniai laiptai. Jei šuo ten įkištų leteną, tai ji lūžtų akimirksniu. Yra begalės situacijų, kuriose šuo gali susižaloti.
Sprogmenų paieškoje lygiai taip pat pavojinga, kaip ir karo zonose, pavyzdžiui, Afganistane. Priešai juos nušauna, šunys ieškodami susižaloja, nukenčia nuo skeveldrų ar susisprogdina. Kartais, kai priešai pamato, kad šuo tuoj ras sprogmenį, iš pykčio šunį susprogdina. Ir tai daro tam, kad bent jau tokią žalą padarytų. Juk tai ne tik gyvūnas, bet ir brangiai kainuojanti priemonė.
- Kada šuo nebegali ieškoti sprogmens? Ar tai priklauso nuo amžiaus, fizinės būklės ar psichologinio aspekto?
- Priklauso nuo šuns būsenos, jo paruošimo. Labai svarbus šuns susidomėjimas ir jo fiziniai duomenys, išugdyta ištvermė. Juk vienas žmogus būna sprinteris, kitas maratonininkas. Išminuotojų šuo turi būti maratonininkas, kad ilgai, nuosekliai ieškotų ir nepavargtų.
Aišku, svarbūs yra ir išorės veiksniai. Šuo reaguoja ir į žmones, ir į oro temperatūrą. Be to, reikia atminti, kad mes žmonės dirbame darbą, ir tai suprantame, o šuo žaidžia. Jam tai yra pramoga. Ir kiek jam tęsis tas linksmumas, tiek jis dirbs. Aišku, šuo gali imituoti paiešką, bet kinologas tai pastebės. Dažniausiai tarnybiniai šunys tarnauja kol jiems sueina 5-8 metai.
- Kas dažniau pasitaiko – patelės ar patinai? Kas turi daugiau pranašumų?
- Nėra didelio skirtumo. Ir patinai, ir patelės turi savo pliusų bei minusų. Patelės – kruopštesnės. Bet rujos metu ar kai atsiveda šuniukų, naudoti nebegalima. Iš kitos pusės, patelės mažiau nori dominuoti, jos skrupulingesnės. Tačiau patinai – ištvermingesni.
- Ar šunys užsiima kokia kita veikla, be sprogmenų paieškos ir kasdienės dresūros?
- Dažniausias užsiėmimas su šunimi bendro paklusnumo dresūra. Tai yra griežti mokymai. O paieška ir yra tas šuns laisvalaikis. Šuo, galima sakyti, tuo metu žaidžia su šeimininku.
- Ar būna taip, kad specialioms operacijoms būtų naudojami kišeniniai šuniukai?
- Neteko girdėti. Tačiau paieškoms dresuoja ir nedidelius šunis, kuriuos galima panaudoti specifinėje aplinkoje, kur reikalingas mažesnis šuo. Tiesa, dideli šunys – universalesni. Bet maži – energingesni, gali visą dieną lakstyti, o didelis greičiau pavargsta, jam pagulėti reikia.
Aišku, šuns svoris – laibai svarbus. Mažas šuo lengvesnis, gali praeiti ten, kur paviršiaus danga gali įlūžti nuo didelio svorio.
- Kas nutinka, jei šuo neranda sprogmens?
- Mes mokome šunį, kad radęs sprogmenį jis atsigultų. Mūsų bandymo surasti sprogmenį metu jau per pirmą kartą šuo jį rado, bet neatsigulė. Buvo išsiblaškęs. Tačiau išminuotojas iš karto pastebėjo. Jei tai būtų ekstremali situacija, mes jau būtume baigę paiešką ir pradėję išminavimą.
- Tai kur paslėpti bombą, kad šuo nesurastų?
- Mes tokių vietų dar neradome.
- Kas šuniui apsunkina sprogmens paiešką?
- Šuniui praktiškai nėra kliūčių užuosti. Kvapas sklinda visur, o šuo tai užuodžia. Bandoma sumodeliuoti situacijas, kuriose šuo nerastų sprogmens. Bet šuo vis tiek randa.
- Kokie jums žinomi mitai, apie tarnybinius šunis?
- Yra tokia nusistovėjusi nuomonė, ypač prisižiūrėjus filmų, tokių kaip „Komisaras Reksas“, kad šuo gali viską. Šuo ir priešą išgąsdina, ir stiklą nosimi sudaužo ir dar kokį raudoną voką nuo stalo atneša. Kaip aš sakau, Reksas nemoka tik raportų rašyti. Reikia atminti, kad šuo daro tai, ką žmogus išmoko. Šuo pats iš savęs nieko nesupranta, net kalbos nemoka. Esu sutikęs ir tokių žmonių, kurie mano, kad vokiečių aviganius reikia mokyti tik vokiškai...
Žinoma, šuo supranta mimiką, garsus. Tačiau komandos „ieškok“ ar „surask“, jei jis to nemokytas, neatliks. Juk gali išmokyti šunį atsisėsti, kai ištari jam „vienas“. Šuniui nesvarbu, kokį žodį naudosi. Jį išmokysi ir jis sėdės.
- Kokia tarnybinio šuns priežiūra? Jis šeriamas specialiu maistu, ypatingais maisto papildais ar taip, kaip ir paprastas naminis šuo?
- Kiekviena tarnyba prižiūri ir šeria šunį skirtingai. „Aras“ maistą perka centralizuotai. Kitos tarnybos nusprendusios, kad paprasčiau duoti kinologui pinigus ir tegul jis sprendžia kaip šunį šerti. Mes perkam normalų, aktyviems šunims skirtą maistą. Aišku, gauna ir vitaminų mineralų ir pan.
- Kaip „Aro“ šuo elgtųsi, jei rastų ne bombą, o katę?
- Visų pirma, šuo supažindinamas su kitais gyvūnais, kad kuo mažiau reaguotų. Vieni šunys gaudo, kiti negaudo. Be to, šuo puola katę po to, kai jis „gauna“ nuo katės. Juk šuo žioplas, lenda prie katės pauostyti ir gauna nagais per nosį. Jei katė pradeda bėgti, šuo ima vytis. Jei katė perdreskia nosį, šuns reakcija gali būti dvejopa: vienas pabruks uodegą, kitas pasigaus ir sudraskys katę.
- Kaip šunys supažindinami su aplinka. Juk jūsų šuo turi mokėti nereaguoti į aplinkos veiksmus ar bent jau reaguoti kuo mažiau?
- Tarnybiniai šunys yra socializuojami, jie turi žinoti kuo daugiau aplinkos, garsų, pratiname, kad aplinkos veiksniai nėra pavojingi.
- Ar yra pasitaikę, kad ir kitų šalių praktikoje, kad šuo būtų šeriamas preparatais, stiprinančiais ištvermę?
- Teoriškai įmanoma, bet praktiškai neteko girdėti. Ne paslaptis, kad žirgų sporte naudojamos ištvermę stiprinančios medžiagos. Bet ten figūruoja didelės pinigų sumos, tai jau yra verslas. Jei tarnyboje būtų naudojami kažkokie preparatai, šuniui sutriktų psichika, jis nebūtų susikoncentravęs. Kas iš to, kad šuo lakstys, šokinės ir neieškos sprogmenų.
- Išminuotojo šuo kas kart susiduria su iššūkiais, pakliūva į pavojingas situacijas. Ar draudžiate savo šunis?
- Norėjome apdrausti, tačiau neradome tokios bendrovės, kuri teiktų tokias paslaugas. Juk dideli pinigai išleisti šuniui, jo priežiūrai, dresavimui. Ir tai - valstybės pinigai. Bet nenuostabu, juk mūsų pačių nedraudžia.
- Ar planuojama tarnybinius šunis pakeisti elektroninė nosimi? Juk šiuolaikinės technologijos gali pakeisti daug ką?
- Jau nuo 1995 metų yra tokių prietaisų, kaip elektroninė nosis, tačiau jų efektyvumas nėra geras. Kol kas pačių geriausių kvapą užuodžiančių elektroninių įrenginių efektyvumas yra 75 proc. palyginti su šunimi. Aišku, jei ateityje toks aparatas pakeistų šunį, būtų puiku. Šuo tai gyvas organizmas, su juo reikia rasti bendrą kalbą, o aparatą įjungei ir išjungei. Jei aparatas turėtų tokias pat savybes kaip šuo, tai tarnyboms būtų patogiau, pigiau ir geriau.
