Arklys – judrus, linksmas, nuotykius mėgstantis gyvūnas. Todėl astrologai prognozuoja, kad ir ateinantys Žaliojo medinio arklio metai bus įvairūs ir nenuspėjami.
Pakaunėje arklių kasmet daugėja. Kokie iš tiesų jie yra?
Žemaitukų augintoja ir žirgininkė N.Kūlokaitė sako, kad sužmoginti šių gyvūnų nereikia. Vis dėlto stebint žirgų gyvenimą galima rasti daug panašumų į žmonių santykius ir net kai ko iš jų išmokti.
Sudomino žirgų istorija
Pakaunėje, Žiegždriuose, įsikūrusiame žirgyne N.Kūlokaitė ir visa jos šeima laiko 16 žirgų. Tai – legendinės lietuviškų arklių žemaitukų veislės atstovai. Tai viena seniausių žirgų veislių Europoje, žinoma nuo VI – VII amžiaus.
„Žemaitukus auginame todėl, kad tai neatskiriama mūsų istorijos dalis. Jais žemę ardavo žemdirbiai, o kariai jodavo į žygius. Prieš kelis dešimtmečius jie buvo benykstantys. Žemaitukų visoje šalyje buvo likę vos 50. Todėl šie žirgai pripažinti Lietuvos paveldu. Dabar Lietuvoje jų jau 500“, – pasakojo N.Kūlokaitė.
Moteris tikino, kad žemaitukai yra universalūs. Gali dirbti šeimos ūkyje, reabilitacijos centruose, juos tinka dresuoti. Jais patartina jodinėti vaikams. Kadangi yra ištvermingi, gali dalyvauti įvairiose varžybose.
Visa tai Neringa drauge su savo augintiniais yra išbandžiusi.
Mažylis – tikras lyderis
Pakaunės žirgyne gyvenantis žirgas Aisetas yra bene garsiausias žemaitukas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Juo N.Kūlokaitė dalyvavo žygyje žemaitukais iki Juodosios jūros. 2010 metų rudenį 10 raitelių ant žirgų įveikė 2 tūkstančius kilometrų, taip paminėdami Žalgirio mūšio 600-ąsias metines.
„Kiekvienas žirgas, kaip ir žmogus, turi savo charakterį. Aisetas, nors mažas (jo viršutinė pečių linija tesiekia 130 centimetrų), yra išdykęs, judrus, kartais užsispyręs. Jei kaunasi su kitais žirgais, gali ant žemės patiesti gerokai už save aukštesnį arklį. Mažylis – tikras tabūno vadas“, – pasakojo žirgininkė.
Tikrai, glostant balta žvaigžde pažymėtą žirgo kaktą, jis galva taip stumteli, kad vos pavyksta išsilaikyti ant kojų. Parodęs, kas žirgyne šeimininkas, jis vėl tampa meilus.
„Taip, taip, su juo bendrauti įdomu. Tik pajutęs jojiko pasitikėjimą savimi, Aisetas gali nusileisti“, – šypsojosi Neringa.
Žemaitukas savo lyderystę pademonstravo ir pasiekęs Juodąją jūrą.
„Kai pasiekėme žygio tikslą – Juodąją jūrą, Aisetas pirmas puolė prie jos ir atsigėrė vandens, nušluostydamas nosis kitiems žygio dalyviams“, – prisiminė kaunietė.
Padeda įveikti baimę
Tame pačiame žygyje dalyvavo ir kitas kaunietės augintinis žirgas Tropikas. Juo jojo kitas moters bendražygis, nes šis žirgas labiau paklūsta svetimiems žmonėms.
Žirgyne žemaituku dažnai jodinėja vaikai. O mums lankantis Žiegždriuose, žirgas paklusniai žingsniavo už pavadžio vedamas pirmą kartą matyto fotografo.
„Paklusnesnius žirgus pasaulyje naudoja hipoterapijai. Gyvūnai tiesiogiai žmonių negydo. Tačiau pajutę jų skleidžiamą šilumą, radę kuo rūpintis, žmonės greičiau pamiršta savo bėdas“, – įsitikinusi N.Kūlokaitė.
Moteris pasakojo, kad žirgai žmonėms gali padėti įgyti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.
„Būna, kad atvykę žmonės bijo joti. Tačiau galų gale pasiryžę, iš pasijodinėjimų grįžta švytėdami iš laimės. Įveikę savo baimę ima savimi didžiuotis ir labiau pasitikėti savo jėgomis ir kitais gyvenimo atvejais“, – pasakojo žirgininkė.
Namus randa savarankiškai
Vaikštant po žirgyną prisistato dar vienas žirgas – Tinklas. Jis yra labai smalsus ir pasižymi nuovokumu bei ištverme.
Vasarą N.Kūlokaitė su Tinklu dalyvavo Lietuvos žirgų ištvermės varžybose ir jas laimėjo. Per 6 valandas painiais miškų takais ir laukais įveikė 80 kilometrų trasą.
„Tinklas nė karto nepasiklydo. Apskritai žirgai labai nuovokūs. Gali rasti kelią į namus atsidūrę nepažįstamoje aplinkoje“, – sakė N.Kūlokaitė.
Gyvūnų nuovokumą moteris yra patikrinusi ir kitais būdais. Kartą reikėjo ginti avių bandą. Raiteliai apsupo galvijus vadovaudami ir žirgams. Šie netrukus suvokė, kaip, į kurią pusę risnoti, ir patys nevaromi ėmė bėgti taip, kad avys neišsilakstytų.
Būna ir bandos atstumtųjų
Žirgai – socialūs gyvūnai. Mėgsta gyventi bandomis. Tačiau jose kartais kyla ir tikrų dramų. Paprastai tabūnui vadovauja vienas žirgas. Jam paklūsta kiti.
„Kartais vadui kuris nors „pavaldinys“ neįtinka. Tada atstumtasis iš bandos išvaromas. Neretai taip nutinka dėl to, kad lyderis su kitu žirgu nenori dalytis patikusia kumele“, – pasakojo Neringa.
Moteris sakė, kad sunku stebėti, kaip vargšas atstumtasis kenčia vienatvę. Tačiau žmogus negali kištis į žirgų gyvenimą. Telieka sukti galvą, kur atstumtajam toliau bus geriau gyventi.
Stebi meilės istorijas
Žirgyne nutinka įvairių meilės istorijų.
„Viena pas mus auganti pora meiliai žvelgia vienas į kitą. Būna, kad jie švelniai glaudžiasi snukiais ir kaklais. Atrodo neįtikėtinai jaudinamai, tarsi stebėtum surežisuotą ir nufilmuotą meilės dramą“, – šypsojosi žirgininkė.
Tačiau ne visi žirgai būna ištikimi. N.Kūlokaitė pasakojo, kad Aisetas yra tikras „mergininkas“ ir poros labai nesirenka. O Tinklui patinka ne visos kumelės.
„Kaip žirgai renkasi porą, pasakyti sunku.
Spėju, kad kaip ir žmonėms, jiems svarbi ne tik išvaizda, bet ir išrinktosios charakteris“, – svarstė N.Kūlokaitė.
Kitais – Arklio – metais žirgyne tikimasi sulaukti ne vieno kumeliuko.
Teko laikytis dietos
Žirgai yra ir smaližiai. Štai neseniai į žirgyną patekusią jauną kumelę Kamantą ankstesni šeimininkai buvo nupenėję.
„Ji atrodė tarsi didžkukulis ant laibų trumpų kojų“, – šypsojosi Neringa.
Ypač gražiu širmu kailiu išsiskiriančiai kumelei teko laikytis dietos – daugiau judėti ir rupšnoti tik žirgams skirtą maistą bei atsisakyti skanumynų.
Kasdieniame žirgų racione – vanduo, šienas, avižos. Didžiausi skanumynai – morkos, obuoliai, duona. Kartais žirgininkė savo augintinius palepina cukrumi.
„Netrukus tvarto stogą papuošime eglių šakomis. Ne tik dėl to, kad gražu. Žirgai jas mėgsta rupšnoti, nes eglišakėse yra įvairių vitaminų. Tai ir bus Naujametė dovana ateinančių metų simboliams“, – sakė N.Kūlokaitė.
Žirgus senovėje laidojo greta žmonių
Šiuo metu mieste ir Kauno rajone veikia 14 žirgynų ir žirginio sporto klubų.
Kauniečiai nuo seno gyveno su arkliais. Marvelėje aptiktas didžiausias Baltijos šalyse kapinynas, kuriame žmonės buvo laidojami nuo II iki XII amžiaus. Greta žmonių palaikų rasti 300 žirgų kapai. Tai didžiausias šių gyvūnų kapinynas Lietuvoje.
Archeologai Mindaugas Bertašius ir Linas Daugnora yra nustatę, kad Marvelėje masiniai žirgų kapai datuojami X – XII amžiumi.
Dažniausiai vienoje duobėje laidota po 1 žirgą, kartais po kelis vienas šalia kito ar vienas ant kito. Visi žirgai buvo vyriškos lyties, daugiausia 4,5 – 10 metų amžiaus.
Žirgai laidoti negiliose jų ūgį atitinkančiose duobėse. Absoliuti dauguma jų guli kniūbsti, po savimi parietę priekines kojas. Visų žirgų galvos atgręžtos į vakarus arba šiaurės vakarus.
Dauguma žirgų buvo su žąslais, dalis su puošniais žalvariniais ar kauliniais laužtukais, įmantriomis balnakilpėmis, kamanomis, žvangučiais.
Vienoje kapinyno dalyje laidotos atskiros žirgo kūno dalys. Tokios laidojimo tradicijos X amžiuje buvo aptinkamos ir Šiaurės Rusijoje, Pavolgyje, Prūsijoje.
Tai gali būti laidojimo apeigų liekanos, kai aukojami gyvūnai kapoti į gabalus. Šis paprotys galėjo atkeliauti iš skandinavų vikingų.
Mokslininkai teigia, kad kapinyno radiniai leidžia sužinoti apie čia gyvenusios bendruomenės gyventojų materialinę kultūrą, tradicijas, papročius bei sekti jų kaitą per visą tūkstantmetį.
Marvelės kapinyno radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
Sėkmę atneša tik bėri arkliai?
Domantas Jurėnas, žirgų veisėjas:
„Pirmieji arkliai buvo prijaukinti Ukrainoje prieš 6 tūkst. metų. Tuo pat metu Egipte ir Arabijoje buvo prijaukintas Afrikos laukinis asilas.
Keturkojai buvo kinkomi į karalių ir kovos vežimus. Jodinėti jais pradėta daugiau kaip prieš 2 tūkst. metų iki Kristaus Mesopotamijoje, kur atsirado pirmoji kavalerija.
VIII amžiuje prieš Kristų graikai ir romėnai statė specialias arenas, kur vykdavo arklių lenktynės.
Arklių augintojai šiuos gyvūnus skirsto į tris grupes.
„Karštakraujai“, arba „pilnakraujai“, yra arabai ir grynakraujai arkliai. Jų kraujo temperatūra yra tokia pat, kaip kitų veislių, bet taip vadinami dėl to, kad kilę iš karštų Afrikos ir Arabijos kraštų.
„Šaltakraujai“ – dideli darbiniai arkliai iš šalto šiaurinio klimato.
Taip pat „šiltakraujai“, arba „maišyti“ – išvesti iš karštakraujų ir šaltakraujų. Tai daugiausia dabartiniai sportiniai žirgai.
Kiekviena šalis turi savo veisles. Arkliai būna labai įvairių dydžių. Mažiausias pasaulio arklys yra Falabela. Šios veislės arklio aukštis ties gogu – pečių viršumi tesiekia 76 centimetrų. Didžiausi yra Šairo veislės arkliai. Jie turi būti ne žemesni nei 168 centimetrų ties gogu ir sverti apie vieną toną.
Arabai sako, kad bėri ar baltų dėmių turintys arkliai neša sėkmę.“
