Lekiant tokiu greičiu galima net pamanyti, kad tas gyvūnėlis pasivaideno vos akimirkai. Niekam nekyla mintis sustoti ir pasižiūrėti, ar jam reikia pagalbos.
Vaizdo siužetą žiūrėkite čia: VIDEO
Parūpo veterinarijos studentėms
Staiga automobilis, važiavęs antrąja juosta, pradeda mažinti greitį, persirikiuoja ir sustoja kone už kilometro. Juo važiuoja dvi studentės Kotryna ir Eglė, studijuojančios veterinariją. Skirtingai nei šimtams kitų vairuotojų, joms ne tas pat, kodėl ten guli šuo.
Sustoti šioje greitkelio vietoje galima tik ypatingais atvejais – sugedus automobiliui ar atsitikus nelaimei. Merginos, nebijodamos gauti baudą už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kone kilometrą ėjo atgal pėstute, kad galėtų pasižiūrėti, kas nutiko bejėgiui gyvūnui.
Paliegęs šuo gulėjo skirtingų krypčių eismo juostas skiriančioje žaliojoje juostoje. Nusilpęs tiek, kad net negalėjo atsistoti ant kojų. Iš šalikelės pamatyti, kas jam nutiko, neįmanoma.
Jis keletą kartų pakėlė galvą ir pažiūrėjo į kitapus stovinčias merginas. Laikyti iškeltą galvą jam atėmė per daug jėgų – po kelių akimirkų jis ją nuleido ant priekinių letenų.
Pagalbos tarnybos padeda žmogui, bet ne gyvūnams
Lietuvoje prieš keletą metų nuskambėjo istorija apie žiaurų elgesį su gyvūnais. Tuomet nuo tilto šunį numetęs jaunuolis tapo gyvūnų kankintojų ir beširdžio žmogaus simboliu. Apie tai kalbėjo visa Lietuva. Ir ne tik.
Tokių istorijų žiniasklaidoje pasitaiko kiekvienais metais. Kyla pasipiktinimo banga ir ji nutyla. Užsižaidžiama detalėmis, o niekas neatkreipia dėmesio į esmę. Iki šiol Lietuvoje nėra jokios realiai veikiančios sistemos, kuri pasirūpintų sužeistais naminiais ar laukiniais gyvūnais. Tų, kurie neturi šeimininko arba jis nėra žinomas.
Taip nutiko ir šį kartą. Kotryna ir Eglė, sustojusios padėti partrenktam šuniukui, suprato, kad jokia tarnyba joms nepagelbės. Pagalbos tarnybų operatoriai aiškino, kad tai ne jų reikalas, nes negresia pavojus žmogaus gyvybei ar sveikatai. Gyvūnų globos tarnybos pasiūlė pačioms pasirūpinti sužeistu šunimi, nes jos neturi pinigų ir galimybių. Kitų tarnybų atsakymai buvo panašūs.
O šuns akys, akimirkai vis pranykstančios tarp pralenkiančių automobilių, žiūri į merginas. Nebylus, bet daug pasakantis žvilgsnis.
Savivaldybės kančioms pasmerkia šimtus gyvūnų
Kaip išties turėtų būti? Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, tokiais gyvūnais turėtų pasirūpinti vietos savivaldybės administracija. Ji privalo sudaryti sutartį su gyvūnų globos organizacija. Jiems apmokėti išlaidas už gyvūnų gaudymą, priežiūrą, gydymą, naujų šeimininkų paiešką.
Tokios globos organizacijos kontaktus ji privalo pateikti Bendrajam pagalbos centrui. Skambinant telefonu 112 operatorius skambinančiajam turėtų suteikti visą reikiamą informaciją arba pats ją perduoti gyvūnų globos tarnybai.
Privaloma numatyti atvejus ir tuomet, kai skambinama ne darbo metu ar poilsio dienomis. Kitaip tariant, ši globos organizacija realiai turi veikti kaip ir žmonių gelbėjimo tarnybos. Ištisą parą bet kurioje Lietuvos vietoje.
Tai yra parašyta įstatyme, bet taip nėra tikrovėje. Didžioji dalis Lietuvos savivaldybių nevykdo Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme numatytų prievolių. Žiūrėdamos pro pirštus į savo funkcijas jos šimtus ar net tūkstančius gyvūnų pasmerkia kančioms.
Magistralės skiriamojoje juostoje gulėjusiam šuniui, kaip vėliau paaiškėjo, buvo atviras kojos lūžis ir plėštinė nugaros žaizda. Nežinia kelintą dieną be maisto ir vandens kęsdamas skausmą jis buvo pasmerktas lėtai ir šlykščiai mirčiai.
Tuo metu už šio įstatymo įgyvendinimą savo savivaldybės teritorijoje atsakingi Elektrėnų savivaldybės administracijos valdininkai greičiausiai ramiai sau gėrė kavą galvodami apie būsimą darbo pabaigą ir ramų vakarą prie televizoriaus. Ir tokių savivaldybių darbuotojų dešimtys. Svetimo skausmo nebūna.
Padėjo vietos policija
Šįkart į pagalbos šauksmą atsiliepė ne tos institucijos, kurioms tai privalu daryti. Merginos, kaip jau tampa įprasta tokiais atvejais, nebesitiki oficialių institucijų pagalbos ir yra pasiruošusios pačios pasirūpinti šunimi. Bet ir matant šunelio kančias, jį pasiekti nėra lengva.
Pavakare greitkeliu lekiantys automobiliai sudaro ištisą ir nepertraukiamą koloną. Bandyti perbėgti dvi eismo juostas labai pavojinga. Net jeigu tai ir pavyktų, šoko ištiktas šuo galėtų iš paskutinių jėgų stryktelėti ir pats patekti po automobilio ratais.
Šioje situacijoje gyvūno kančiai neabejingos studentės sulaukė netikėtos pagalbos. Nors policija ir neprivalo padėti panašiais atvejais, į gelbėtojų pagalbos šauksmą atsiliepė Elektrėnų policijos patrulis.
Neabejingi pareigūnai, atvykę į vietą, kelioms minutėms sustabdė eismą judriame kelyje. Per tą laiką merginos saugiai perėjo greitkelį ir pasiekė pavojingoje vietoje kenčiantį gyvūną. Šuo buvo tiek nusilpęs, kad net nepajėgė priešintis.
Vos merginos nelaimėlį pernešė į saugią vietą, pareigūnai iškart atnaujino eismą. Tai truko vos vieną dvi minutes. Keliaujantys automobiliais nepatyrė jokių nepatogumų.
Pareigūnai išvykti neskubėjo. Jie savo tarnybiniu automobiliu ir švyturėliais atkreipė pravažiuojančių vairuotojų dėmesį. Merginos sužeistą šunį saugiai galėjo įkelti į automobilį ir išvažiuoti iš pavojingos vietos.
Šuns kančias nutraukė mirtina injekcija
Kotryna ir Eglė šunį iškart nuvežė į Senamiesčio veterinarijos kliniką pažįstamai gydytojai Ievai. Veterinarė neuždavė tokiais atvejais įprasto klausimo: „O kas mokės?“ Iškart ėmėsi apžiūrėti kenčiantį gyvūną.
Tačiau rezultatai nedžiugino. Jau kurį laiką gyvūnas stipriai kentėjo. Užpakalinėje kojoje žiojėjo atviro sąnario lūžio žaizda. Ji buvo tiek įsisenėjusi, kad dėl patekusios infekcijos pūliavo iš vidaus. Nugaroje buvo atsivėrę audiniai – tai plėštinės žaizdos padariniai.
Skausmas, kurį kentėjo šuo buvo didžiulis. Lyg to neužtektų, į visą gyvūno odą buvo galybė prisisiurbusių erkių. Jam nustatyta dažnai mirtimi pasibaigianti liga – erkinė babezijozė.
Po apžiūros rezultatų Kotryna ir Eglė nusprendė, kad geriausia išeitis – šunį užmigdyti.
Praėjus keletui valandų nuo išgelbėjimo greitkelyje jam buvo suleista mirtina nuodų dozė. Gana liūdnai pasibaigusi istorija ne tik nutraukė dienų dienas trukusias gyvūno kančias. Ji kartu dar kartą parodė, kad Lietuvoje gyvūnų gerove dažniausiai rūpinamasi tik žodžiais ir piktais komentarais.
Realių veiksmų dėl sužeistų gyvūnų gelbėjimo iki šiol niekas neprisiima ir nedaro, nors tai atlikti įpareigoja įstatymas. Nežinia, kiek dar gyvūnų su plėštinėmis žaizdomis, atvirais lūžiais ir nutrauktomis galūnėmis kęs ilgas konvulsijas, kol valdininkai ne tik perskaitys įstatymus, bet ir pradės juos realiai įgyvendinti.
