Tėveliai po to nebenorėjo daugiau jokio šuns, o mes visą laiką turėjome kokį nors šunį – keistas sutapimas, kad bene visi jie buvo juodos patelės. O aš vis norėjau šuniuko, gal kokį mėnesį žvalgiausi internete. Ir tada radau skelbimą, kad dovanoja šuniukus. Kai paskambinau, man pasakė, kad likusi tik viena juoda kalytė. Negalėjau miegoti, žiūrinėdavau tos mažylės nuotrauką, ir ėmė atrodyti, kad tai mano šuo, tik kažkur nuvežtas ir paliktas, o man reikia ją pasiimti. Tėvai neprieštaravo, tad nuvažiavome. Buvo tokia baili... Pasiėmėm ir išvažiavom namo su ja. Tuo metu, kiek pamenu, jai buvo keturi mėnesiai.
Manau, kad Šera – keistas vardas. Mintis apie vardą kilo man ir mamai gulint ant žemės ir žiūrint į šuniuką. Pamenu, buvo paminėta Šorena ir dainininkė Šer, ir kažkaip nuo tų dviejų vardų gimė mūsų augintinio vardas Šera. Daugiau augintinių neturim. Tiesa, kažkada buvau radusi visai mažytį kačiuką ir negalėjau jo palikti gatvėje, tad parsinešiau namo, laikėm jį šiltai, dėžutėje, maitinom. Jam pradėjus kniaukti, pirmiausia sureaguodavo auklytė Šera, kuri geranoriškai nusiteikusi kitų gyvūnų atžvilgiu.
Išdaigų Šera nėra prikrėtusi, ji labai paklusni, retai kada iškrečia ką nors. Rytais leidžia miegoti, jokių cypimų ar lindimų į akis. Jau bus penkeri metai, kaip mes kartu. Mūsų tėtis sako, kad Šerutė išlošė Teleloto bilietą, nes patekusi pas mus tikrai gyvena kaip princesė: miega lovoje, valgo lašišą, kartais net jautieną. Visada šalia mūsų, buvo net Vokietijoje apsilankiusi, turi savo pasą.
Turi Šera ir blogų prisiminimų: dar mažytę buvo užpuolęs didelis šuo, nes kažkas jį laikė nepririštą. Bet nieko rimto nenutiko, tik vos iš išgąsčio nepalindo po automobilio ratais. Ir dar prieš metus laiko buvome papuolę į avariją su šeima: naktį apsivertėme su automobiliu, man lūžo žastikaulis ir išniro alkūnė, o mano pusėje išdužo langas, aš rėkiau, ir Šera pabėgo.
Pamenu, kai sėdėjau ištraukta iš automobilio, laukiau greitosios pagalbos, vis kviečiau Šerą vardu, bet turbūt ji buvo labai išsigandusi žiburių, tamsos, automobilių, kitų žmonių... Mano tėtis paliko batus ir pledą, kitą dieną vėl ieškojo, ir surado. Dabar Šera sėdi šiltai man už nugaros. Ji tikrai geras šuo, tik baili, nors po tokių išgyvenimų nekeista. Bet linksma ir graži mano padauža.
Tekstą redagavo Edita Bakūnaitė.
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
