Kadangi paukštis buvo labai ramus, tik mirksėjo ir sukinėjo galvą, sūnus tuoj pat pakrikštijo jį Ramūnu.
„Joks kitas vardas apuokui ir netiko“, – juokėsi šeimininkė.
Tiesa, liko neaišku, patelė tai ar patinėlis, mat atskirti galima pagal tam tikrą plunksnų spalvą ar raibumą, o tai padaryti gali tik specialistai.
Be to, ir apuoko amžius nėra aiškus.
„Juk apuokai, kaip ir pelėdos, – ilgaamžiai paukščiai, tad tikiuosi, kad gyvens dar ilgai“, – sakė Silvija.
Tada dar paaugliai Silvijos vaikai, pasitarę su pažįstama gamtininke, ėmė atsakingai prižiūrėti naująjį namų gyventoją.
Pražiodę lašino vandenį, šėrė šviežios mėsos gabalėliais, kartais – gyvomis pelėmis, kurių pirkdavo ar pasigaudavo sodyboje.
Iš pradžių baikštus miško paukštis aštriais nagais kibdavo į rankas, tad prie jo buvo galima prieiti tik mūvint pirštines. „Manau, kad mes jam kėlėme siaubą“, – kalbėjo šeimininkė.
Laikui bėgant paukštis apsiprato, gavo didelę pušies šaką, ant kurios virtuvėje tupi kiekvieną dieną.
„Tai jo vieta, jo namai, čia jis jaučiasi saugus“, – sakė Silvija.
Sužeistą paukštį į namus priėmusi moteris tikino, kad gamtoje jis nebūtų likęs gyvas. Jos manymu, sparnuotį sužalojo koks nors kitas plėšrus miško gyvūnas, pavyzdžiui, lapė.
„Apžiūrėjusi jo sparną supratau, kad nei sugipsuosi, nei susiūsi. Apuokėlis jį prispaudė, paslėpė, ir sparnas sugijo. Vis dėlto skraidyti jis nebegali“, – aiškino apuoko šeimininkė.
Per aštuonerius metus Ramūnas puikiai prisitaikė gyventi žmonių apsuptyje, tačiau prisileidžia tik labiausiai mylimus ir pažįstamus – Silviją bei jos sūnų Domantą ir bendravardę dukrą Silviją.
Kai Domantas atvažiuoja, Ramūnas leidžiasi ir už auselių tampomas, ir ant pečių patupdomas, ir po kambarius kartu vaikštinėja.
Vilniuje studijuojantis sūnus ir į užsienį išvykusi dukra namuose apsilanko retai, tad tėvams dabar vieniems tenka pasirūpinti apuoku. O jis, priešingai nei vaikus, Silviją ir jos vyrą prisileidžia atsargiau, kartais ir nagų aštrumą parodo.
Vis dėlto labiausiai apuokas bijo svetimų žmonių. „Tada jis tampa labai negražus, susitraukia, išsigąsta, nori sprukti iš virtuvės“, – pasakojo šeimininkė.
Jei apuokas sotus, būna ramus ir miega, tačiau išalkęs ir pamatęs virtuvėje pjaustomą mėsą gali pulti net ir šeimininkę.
„Jis jau ne vieną kartą buvo įsikibęs man į ranką. Belieka jį nukratyti ant žemės su visa mėsa, nes labai skauda“, – apie plėšrią apuoko prigimtį pasakojo Silvija. Todėl dažniausiai mėsą ar paukščio mėgstamas vištų širdeles ji meta tiesiog ant grindų, o apuokas nustriksi ir suėda.
„Įspūdingiausia stebėti, kaip Ramūnas doroja pelę. Vaizdas tarsi iš dokumentinio filmo. Nagais ją stipriai suspaudžia, snapu nutraukia ir praryja galvą, o po to sudoroja likusią dalį“, – šėrimo pelėmis įspūdžiais dalijosi Silvija.
Tupėdamas ant akmens, padėto ant palangės, arba ant savo pamėgtos pušies šakos, įkomponuotos virtuvės kampe, greta lango, Ramūnas mėgsta stebėti, kas vyksta lauke. Kartais bando per tą langą pasprukti, bet trenkiasi snapu, ir tuo jo kelionė į laisvę baigiasi.
„Kai tik ateinu į virtuvę, jis tik šast ant savo šakos ir tupi“, – apie gudrų paukštį pasakojo šeimininkė.
Moteris tikino, kad apuokas iš prigimties švarus, daug priežiūros jam nereikia. Po šaka, ant kurios Ramūnas praleidžia daugiausia laiko, padėtas laikraštis, tad jis ten visus gamtinius reikalus ir atlieka. Tereikia kasdien popierių pakeisti. Retsykiais iškrinta viena kita plunksnelė ar pleiskanų.
Kai šeimininkė tvarko Ramūno kampą virtuvėje, išneša jį į koridorių ir patupdo ant pintinės rankenos. Vos tik baigus tvarkyti, jis pats atšokuoja ir kopėtėlėmis užstriksi į savo vietą.
Be to, suėsdamas dvi vištų širdeles ar vieną pelę per parą, apuokas didelių krūvų nepalieka.
Šerti šį plėšrų miško paukštį taip pat nesudėtinga. Svarbu pasirūpinti mėsos ar vištų širdelių atsargomis.
Susiruošus į trumpą kelionę, apuokui galima palikti tik dubenėlį vandens, mat nešertas jis gali išbūti dvi tris dienas. Tačiau turint tokį augintinį visuomet atsiranda žmonių, kurie noriai jį prižiūri ir pašeria.
„Artimieji ar draugai mielai pagelbėja. Net kaimynai, sodyboje pagavę pelę, tuoj skambina pasiteirauti, gal ji Ramūnui patiktų“, – pasakojo šeimininkė.
Kadangi apuokas – naktinis paukštis, aktyviausias jis tamsiuoju paros metu. Naktimis jis neūbauja, o keistai burbuliuoja ir čirškia. Tai ne itin malonu, bet Ramūnas tai daro negarsiai, tad kaimynai negirdi.
Vis dėlto didesnį triukšmą jis sukelia šokinėdamas ant virtuvėje paliktų indų ar puodų. „Būna, kad kartais ant vazos užšoka ir sudaužo ar ant puodo rankenos atsitupia ir jį numeta“, – sparnuočio išdaigas vardijo Silvija.
Bet laukinį gyvūną mokyti drausmės ar komandų beprasmiška. Tad nakčiai paliekant Ramūną virtuvėje reikia paslėpti viską, ką jis galėtų nuversti ar sudaužyti.
Dieną apuokas visada miega. Vos tik šeimininkė įžengia į virtuvę, jis pramerkia vieną, paskui kitą akį, pasuka galvą, užsimerkia ir vėl miega.
„Jo akys didelės, blakstienos ilgos – labai gražus paukštis“, – pagyrų sparnuočiui negailėjo moteris.
Silvija patyrė, kad apuokas gali sutarti ir su kitais gyvūnais, mat namuose jau dešimtmetį gyvena čihuahua veislės mišrūnė, tad tiek apuokas, tiek kalytė vienas kitą pakenčia.
Bet neseniai į namus atkeliavęs triušis apuokui vis dar yra grobis, tad naująjį augintinį tenka pasaugoti.
Paplitęs visuose Lietuvos miškuose
Mažasis apuokas sveria nuo 170 iki 435 gramų.
Patinai labai panašūs į pateles, tačiau jos truputį didesnės.
Patelių plunksnos turi daugiau rusvos spalvos.
Peri dažniausiai neužimtuose varninių paukščių lizduose.
Minta smulkiais žinduoliais ir vabzdžiais.
Paplitęs visoje Lietuvoje didelių miškų pamiškėse, gausiai apželdintose pavienėse sodybose.
Gyvena iki 25–30 metų.
