„Labai apmaudu, kad niekas nereagavo, kad tiek daug pas mus abejingumo.
Skambinau visais įmanomais numeriais, visų klausinėjau, ką daryti – negalėjau žiūrėti į taip baisiai besikankinantį gyvūną, negalėjau jo taip palikti“ – kalbėjo ukmergiškis 24 metų Šarūnas Aleknavičius.
Bendrovėje „Darmedis“ vadybininku dirbantis vyras praėjusį savaitgalį pasijuto bejėgis, kai bandė šauktis pagalbos skambindamas Bendruoju pagalbos telefonu 112, gyvūnų globos bei veterinarijos tarnyboms.
Beviltiškas šuns kančias Š.Aleknavičiui pavyko nutraukti tik apie įvykį pranešus vietos žurnalistams.
Šiems pavyko surasti veterinarijos gydytoją, kuris keturkojo kančias nutraukė jį užmigdęs.
Apie radinį pranešė BPC
Š.Aleknavičius pakelės griovyje gulintį šunį pastebėjo praėjusio penktadienio, vasario 20 – osios rytą, darbo reikalais važiuodamas keliu Pageležiai – Vepriai.
„Pamaniau, kad šuo nebegyvas – mirtinai partrenktas automobilio ir nublokštas į griovį.
Kai kitos dienos pavakare vėl važiavau pro tą pačią vietą, pamačiau, kad šuo galvą pakėlė.
Sustojau ir smalsumo vedamas priėjau arčiau pažiūrėti, ko jis ten guli.
Tai, ką išvydau, sukrėtė – didelis, į vilkšunio mišrūną panašus, tačiau labai sulysęs, kruvinas šuo leisgyvis gulėjo ir graudžiai inkštė, visas taip drebėjo, jog net kratėsi.
Jo galinės kojos buvo sužalotos, šone žiojėjo atvira žaizda, nuo jo sklido bjaurus kvapas“ , – pasakojo Š.Aleknavičius.
Jis pirmiausia bandė susisiekti su Ukmergėje veikiančia beglobių gyvūnų tarnyba, tačiau ten niekas neatsiliepė, po to nesėkmingai dar rinko ne vieną panašių įstaigų numerį. Vienos gyvūnų globos įstaigos į skambučius neatsiliepė, kitoms jis paliko pranešimus autoatsakiklyje, tačiau niekas neperskambino.
Viltis vyrui sužibo paskambinus į Bendrąjį pagalbos centrą 112. Ten jį smulkiai išsiklausinėjo, užregistravo įvykį ir pažadėjo: „Gerai, atvyksime pažiūrėti“.
Kai sekmadienio rytą Š.Aleknavičius vėl važiavo tuo pačiu keliu pas Vepriuose gyvenančius savo tėvus, jis nustėro, kai pamatė ten pat vis dar tebegulintį ir vis dar gyvą šunį.
Jis vėl surinko numerį 112, tačiau šį kartą išgirdo atsakymą: „Mes ne šunų prieglauda ir jų nerankiojame“.
Kai Š.Aleknavičius paklausė, kur tokiu atveju kreiptis, operatorė jam padiktavo kažkokios gyvūnų globos asociacijos telefono numerį.
Deja, surinkus minėtą numerį, atsiliepęs vyriškis pasakė, kad jau ten nebedirba ir pasiūlė trumpiausią kelią šiam atvejui išspręsti – kreiptis į žurnalistus.
Pagalba – tik darbo metu
Į įvykio vietą jo iškviesti ir šuns kančias išvydę savaitinio žurnalo „Vilkmerge.lt“ darbuotojai iškart surinko savanorius vienijančios viešosios įstaigos „Ukmergės beglobių gyvūnų namai“ direktorės Vaidos Katinaitės telefono numerį.
Išgirdę operatoriaus balsą, kad „šiuo metu su vartotoju nėra galimybės susisiekti“, žurnalistai paskambino dar vienu viešai skelbiamu rajono Beglobių gyvūnų prieglaudos numeriu – jos administratoriui Aurimui Paliuliui.
„Aš buvau išvykęs už Ukmergės rajono ribų, negalėjau pas juos atvykti.
Paaiškinau, kad pats savaitgalį nedirbu, jog nėra ir budinčio žmogaus tarnyboje tomis dienomis.
Pasiūliau skambinusiai žurnalistei pasiklausinėti aplinkinių namų gyventojų, ar tai – ne jų šuo arba patiems šunį atvežti į prieglaudą, kur pirmadienį jį apžiūrės veterinarai.
Sekmadienį vakare aš ten nuvažiavau ir pasiėmiau jau užmigdyto šuns gaišeną“, – sakė A.Paliulis.
Paklaustas, ar Bendrasis pagalbos centras 112 turi Beglobių gyvūnų prieglaudos Ukmergėje telefono numerį, A.Paliulis patvirtino, jog taip, turi – šeštadienio pavakare jis gavo iš šio centro pranešimą apie kelio Pageležiai – Vepriai 11 – ame kilometre gulintį sužalotą šunį.
„Aš tuo metu tvarkiausi automobilį, be to, jau buvo beveik sutemę – abejojau, ar rasiu tą vietą“ , – teigė A.Paliulis.
Kodėl pas šunį nenuvyko sekančios dienos rytą, 26 metų vyras atkirto, jog sekmadienis – jam ne darbo diena ir jis buvo iš anksto suplanavęs, kur tą dieną praleis bei ką veiks. „Aš esu jaunas žmogus“, – dar pridūrė.
A.Paliulis patikino, kad per išeigines turi teisę net neatsiliepti darbiniu telefonu, tačiau tai vis tiek daro ir pagal galimybes važiuoja padėti žmonėms, jei, pavyzdžiui, kur nors laksto agresyvus šuo.
Be jo gyvūnų prieglaudoje dar dirba du gyvūnų prižiūrėtojai ir viskas. „Savaitgalio iškvietimams reikalingas dar vienas žmogus, tačiau tam reikalingos papildomos lėšos“, – sakė jis.
Beglobių gyvūnų prieglauda yra Ukmergės rajono savivaldybei priklausančios bendrovės „Ukmergės butų ūkis“ padalinys ir gyvuoja jau trečius metus.
Priklausomai nuo gyvūnų skaičiaus, iš savivaldybės biudžeto šiai prieglaudai kas mėnesį yra pervedama nuo 5 ( 1449 eurų ) iki 12 ( 3478 eurų ) litų, vieno gyvūno išlaikymas čia kainuoja 10,5 litų arba 3,04 eurų per dieną.
Šuns išgelbėti galimybių nebuvo
„Kai man paskambino žurnalistai, aš per kelias minutes suradau sužeistam šuniui pagelbėti galintį veterinarijos gydytoją.
Tam reikia paprasčiausio žmoniškumo, noro ir gailesčio.
Beglobiais gyvūnais besirūpinanti tarnyba turi dirbti be poilsio dienų, 24 valandas per paras. Argi gyvūnai turi išeigines?
Tarnyboje privalo dirbti ne bet kas, o gyvūnų globai atsidavę ir juos mylintys žmonės, jie turi tuo gyventi. Tai juk ne verslas“, – „Lietuvos rytui“ sakė Stasys Barauskas, bendrovės „Ukmergės zoocentras“ direktorius ir Ukmergės kinologų klubo vadovas.
Jo rekomenduotas privačia praktika besiverčiantis veterinarijos gydytojas Eugenijus Tumavičius pas sužeistą šunį atvyko labai greitai – viską metęs, nors ir su šeima tuo metu rengėsi išvažiuoti į Anykščius.
„To šuns jau niekas, jokie gydymo būdai nebūtų išgelbėję.
Baisus vaizdas ir kvapas, jo tik priekinės kojos ir galva buvo sveikos, o visa kita stipriai sumušta, galinėje pilvo dalyje žiojėjo atvira žaizda, kur jau viskas buvo pradėję pūti ir gęsti.
Vargšas šuo ten išgulėjo ne parą ir ne dvi, o kur kas daugiau“, – sakė E.Tumavičius.
Vienintelė išeitis buvo šunį užmigdyti.
Suleidus mirtiną „T61“ vaistų injekciją, nenusakomai stiprų išgyvenimo instinktą turintis šuo dar pašoko, bandė stotis, mėgino šliaužti, kol pagaliau užgęso.
Daugiau nei du dešimtmečius veterinarijos gydytoju dirbantis E.Tumavičius tikino, kad su tokiu sukrečiančiu atveju susidūrė pirmą kartą.
Nei už brangiai kainuojančius vaistus, nei už darbą bei sugaištą laiką jis jokio atlygio nepareikalavo.
„Gaila buvo šuns. Reikia gyvūnams padėti, toks jau mūsų darbas“, – sakė jis.
Bendrojo pagalbos centro ( BPC )viršininkas Audrius Čiuplys:
„Šioje situacijoje BPC darbuotojai savo pareigas atliko laikydamiesi nustatytos tvarkos. Vadovaujantis BPC įstatymu, nuostatais ir vidaus tvarkos taisyklėmis, pranešimai apie sužeistus naminius gyvūnus nėra priskirtini BPC kompetencijai. BPC darbuotojai, atsižvelgdami į pagalbos skambučių srautą bei užimtumą, geranoriškai ir savo iniciatyva perduoda pranešimus gyvūnų tarnyboms, o esant dideliam pagalbos skambučių srautui – suteikia pačiam skambinančiajam šių tarnybų kontaktus.
Pirmasis skambutis apie Ukmergės rajone rastą sužeistą šunį BPC pasiekė šeštadienį, vasario 21 dieną, apie 18 valandą. Visa surinkta informacija telefonu buvo perduota Ukmergės beglobių gyvūnų namams ( tel. nr. 8 – 646 23117 ), tarnybos darbuotojas pranešimą priėmė ir informavo, kad nuvyks.
Antrojo skambučio dėl to paties šuns buvo sulaukta vasario 22 dieną, sekmadienį, apie 10 valandą. Skambinančiajam buvo pasiūlyta susisiekti su Gyvūnų globėjų asociacija, suteiktas šios tarnybos telefono numeris.“
