Saulėtą popietę, kai su fotografu apsilankėme jųdviejų namuose, mus pasitiko būrelis linksmai nusiteikusių keturkojų – trys prancūzų buldogai (Bora, Fifi, Gugis) ir trys mopsai (Pegė, Džoja, Caca).
Viskas prasidėjo, kai laisvai samdoma vertėja dirbanti Indrė ir kavos technologas Artūras prieš kelerius metus visai neplanuotai priglaudė užklydusį benamį šunį.
– Iš kur jūsų manuose atsirado toks gausus būrys šunų? Be to, visi kažkuo panašūs – mopsai, prancūzų buldogai.
Indrė: Meilę šunims paveldėjau iš savo šeimos – auginome du bokserius. O kai susituokėme su Artūru, panorome savo augintinio.
Artūras: Tuo metu gyvenome name ir norėjome nedidelio šuns, panašaus į bokserį. Tad Kaune susiradome prancūzų buldogų veislės kalytę Borą.
Indrė: Šunys visą mano gyvenimą buvo šalia. Eidama į mokyklą pakeliui sutiktam keturkojui sušerdavau sumuštinį, o kai pradėjau gauti savo pajamų, aukodavau nuskriaustų gyvūnų operacijoms, ėdalui, gyvūnus gelbėjančioms organizacijoms.
Pradėjusi domėtis beglobiais gyvūnais pastebėjau, kad dažnam šuniui nėra kur gyventi, kur prisiglausti. Taip atsirado visas būrys šunų – pradėjome juos gelbėti ir globoti.
– Gyvūnų globa tapo jūsų gyvenimo būdu. Kodėl pasirinkote tokį pasiaukojamą, daug kantrybės reikalingą kelią?
Artūras: Kai dar gyvenome name ir auginome vienintelę Borą, į kiemą priklydo į vilkšunį panašus keturkojis. Buvo žiema, spaudė didžiuliai šalčiai. Iš pradžių tą šunelį priglaudėme malkinėje, bet spūstelėjus 30 laipsnių speigui priėmėme į namus. Vėliau suradome jam naujus šeimininkus ir padovanojome.
Indrė: Vėliau persikėlėme gyventi į butą, o tuomet į laiptinę priklydo laikų mišrūnė.
Artūras: Tuo metu taip pat buvo žiema. Na, ir ką – pasiėmėme pas save, kurgi ji dėsis.
Sterilizavome, paskiepijome, vėliau suradome gerus namus ir šeimininkus.
– Bet dabar jūsų namuose – visas būrys keturkojų trumpasnukių. Kodėl būtent šie šunys?
Indrė: Pirmasis buvo neįgalus šunelis Rokis, negalėjęs valdyti užpakalinių kojų. Kai jį pastebėjau gyvūnų globos forumuose, po poros dienų jis būtų buvęs užmigdytas. Nusprendėme suteikti jam galimybę gyventi ir parsivežėme.
Rokio reabilitacija truko beveik metus. Tai buvo sunkiausias atvejis, tačiau galima pasidžiaugti, kad dabar jis auga Kaune pas mylinčią šeimininkę Rasą.
Vėliau globotiniai pas mus patekdavo per organizaciją „Naminukai“. Sutapo, kad ši organizacija rado dar vieną prancūzų buldogą, kuriam reikia globos.
Taip ir pastebėjome, kad išmestų, niekam nereikalingų, neprižiūrimų, ligotų, turinčių įvairių problemų prancūzų buldogų yra ne taip jau mažai. Lygiai taip pat žmonės išmeta ir Sibiro haskius, Labradoro retriverius, taksus. Būtų puiku, jei atsirastų organizacijos, besiverčiančios tam tikros veislės šunų globa ir priežiūra.
O kadangi mes patys auginome prancūzaitę Borą ir išmanėme šių šunų specifiką, elgseną, ligas, ėmėme rūpintis būtent šios rūšies šunimis.
Galbūt, jei būtume auginę Sibiro haskį, būtume prasidėję su šios veislės keturkojais. Na, bet simpatijos jiems nepaslėpsi. (Juokiasi.)
– Priglausti vieno nuskriausto benamio šunelio jums neužteko. Įkūrėte savo organizaciją „Dogspotas“, kuri gelbėja vien trumpasnukius šunis. Kodėl?
Indrė: Atėjo laikas, kai nebetilpome veiklos rėmuose – panorome užsiimti ne tik gelbėjimu, bet ir švietimu, prevencija. Taip įkūrėme trumpasnukių šunų gelbėjimo organizaciją „Dogspotas“.
Artūras: Mes negalime globoti visų veislių šunų – juk esame du dirbantys žmonės.
Indrė: Manėme, kad imsime globoti po vieną ir ieškosime jiems namų. Bet dabar viskas pasisuko kiek kitaip. (Juokiasi.)
– Visus šunis priglaudžiate savo namuose. Ar suspėjate jais pasirūpinti?
Artūras: Dalis priglaustų keturkojų gyvena pas mus, kita dalis – pas žmones, kurie nori pagloboti. Kai randame šunį, kuriam reikia pagalbos ir globos, paviešiname informaciją socialiniuose tinkluose – taip surandame žmones, kurie gali pasirūpinti gyvūnu.
Dažniausiai priglaudžiame šunis, kuriuos reikia išgydyti, tik tada galime dovanoti. Juos reikia ir pas veterinarą nuvežti, tyrimus padaryti, o jei serga – išgydyti.
Per visą laiką turėjote tik kelis šunis, kuriuos užteko išmaudyti, paskiepyti ir po oda įsodinti mikroschemą.
Indrė: Visiems kitiems reikia skirti labai daug laiko. Neužkrausi juk žmonėms atsakomybės, kai reikia 5–6 kartus per dieną lašinti vaistus į akis.
– Šiuo metu jūsų namuose – šeši kriuksintys mopsai ir prancūzų buldogai. Ar tai didžiausias skaičius keturkojų?
Indrė: Bene daugiausia buvo 12.
Artūras: Bet tuomet su jais persikėlėme į draugės sodybą. Tiek šunų bute per daug.
Buvo žiema, švenčių laikotarpis – tuomet nemažai žmonių atsikratė savo augintinių.
Pamenu, per dieną du kam nors padovanoji ar atiduoti laikinai globoti, bet tą pačią dieną atsiranda dar vienas, kuriam reikia namų.
Tai truko gal dvi savaites – ir patys kartais nežinojome, kiek šunų turime, – rytą aštuoni, vakare – jau devyni, kitą kartą – ir dvylika.
– Ne paslaptis, kad šuns išlaikymas – brangus malonumas. Kiek pinigų išleidžiate per mėnesį visam šiam būriui?
Indrė: Išlaidų jau nebeskaičiuojame. Tik tiek, kad iki „Dogspoto“ įkūrimo turėjome savų santaupų, o dabar jų nebeliko. Viskas, ką sutaupome, atitenka gyvūnams. Ir jau nebežiūri – ar tai tavo asmeninis augintinis, ar tik laikinai priglaustas šunelis.
Artūras: Vidutiniškai šunims prižiūrėti ir išlaikyti per mėnesį išleidžiame 150–500 eurų.
– Organizaciją padeda išlaikyti gerų žmonių parama. Bet ar visuomet užtenka tų pinigų?
Indrė: Praėjusiais metais tuo pat metu buvo labai sunku. Organizacija buvo ką tik įsikūrusi, mus mažai kas žinojo, o ir mažai darbų buvome nuveikę. Dabar žmonės jau mus žino, prašo mūsų pagalbos ir patys paremia.
– Kaip išsirenkate, kam atiduosite, padovanosite gyvūną?
Artūras: Pirmiausia bet kam neatiduodame.
Indrė: Kol padovanojame vieną gyvūną, dažnai užtrunka iki mėnesio. Mes renkame šeimininkus šuniui, o ne jie renkasi augintinį. Būna, kad kas nors netinka – požiūris, gyvenimo sąlygos.
Artūras: Dažnai žmonės dorai neperskaito skelbimo. Nors aiškiai parašyta, kad šuo negali gyventi su mažais vaikais, nes loja ir pyksta, žmonės vis vien skambina ir bando įtikinti – gal kaip nors per laiką susigyvens.
Indrė: Įdomiausia, kad mes nedrįstame rizikuoti jų vaikais, o jie vis vien nori pabandyti.
– Ar neplanuojate savo organizacijos vieną dieną iškelti iš namų ir įkurti specializuotos prieglaudos?
Artūras: Turime neoficialų filialą – Kauno skyrių. (Juokiasi.) Ten gyvena pora, kuri mums padeda globoti. Jei atsiranda šuo arčiau jų, paima prižiūrėti.
Indrė: Svajojame apie atskiras patalpas, apie reabilitacijos kliniką. Bet kol kas tam neužtenka lėšų.
– Įdomu, kad namuose toks būrys šunų, o niekas nesugraužta, nesudraskyta. Kaip pavyksta išsaugoti turtą?
Indrė: Būna, kad mūsų augintiniai vagia maistą, bet kad siaubtų namus – niekada.
Artūras: Mūsų namuose yra griežtos taisyklės ir hierarchija. Šunys klauso komandų ir jokių niekšybių nekrečia.
– Atskleiskite paslaptį, kaip reikia išvesti į lauką ir sukontroliuoti visus šešis šunis? Juk kai kurie sveria daugiau nei 15 kilogramų, yra judrūs ir energingi?
Artūras: Aš keliuosi pirmas, nes man anksčiau į darbą, ir išvedu po du ar tris. Per pietus Indrė išveda, o vakare po darbo vėl išvedu aš. Būna, kad ir keturis ar penkis iš karto išsivedu.
– Kaip reaguoja kaimynai, kai šalia gyvena žmonės, auginantys visą bandą šunų?
Artūras: Keista, bet jie patys kartais klausia, ar mes iš viso turime šunų. Nes tų šunų net negirdėti.
Paloja tiktai kai grįžtame namo.
Indrė: Mūsų kaimynai geranoriški ir draugiški, be to, beveik visi augina gyvūnus.
– Jei kiekvieną dieną praleidžiate su šunimis, gal bent atostogauti vykstate be keturkojų palydos?
Artūras: Ne, į visas keliones šunis vežamės kartu.
Indrė: Atsisakome komforto ir renkamės tokias atostogas, kad tik galėtume būti su šunimis.
Artūras: Štai Rygoje buvome apsistoję labai gerame viešbutyje – ten priėmė ir visus mūsų šunis.
Indrė: Reikia paieškoti išeičių – ir galima atostogauti su gyvūnais. Net ir į festivalius ar koncertus keliaujame kartu su šunimis. Žinoma, tolimesnių kelionių tenka atsisakyti. Bet be šunų nesame buvę nė minutės. Net draugų vestuvėse buvome su jais.
– Ar atsiras vietos šeimos pagausėjimui, kai namie tiek daug šunų?
Artūras: Kol kas dar ne laikas.
Indrė: Atvirai kalbant, vaikų nelaikau savo gyvenimo idėjų įgyvendinimu. Išreiškiu save toje veikloje, kuria užsiimu dabar. Ir jeigu bus vaikų, bus labai puiku, o jei nebus, tai nebus.
Artūras: Savęs nespaudžiame.
Indrė: Užtat aplinkiniai mus spaudžia. (Juokiasi.)
