Projektas „Aš vis dar katė“ jaunai menininkei žada ir pasaulinį pripažinimą – jau dabar Monika bendradarbiauja su tarptautinėmis nuotraukų agentūromis, o jos darbai publikuojami visame pasaulyje.
Daugiau jos darbų galite pamatyti čia: mmalek.pl ir čia: Facebook
Ji visuomet mėgo peržiūrinėti senas, o ypač senelio darytas nuotraukas.
Monika mena, kaip vaikystėje kartu su juo sėdėdavo gerdami arbatą ir kalbėdavosi apie „Zenit“ fotoaparatus, darbą raudonai apšviestoje fotolaboratorijoje, mechaninius objektyvus.
„Manau, kad būtent tada ir pamėgau fotografiją – tuo metu man buvo 13 ar 14 metų.
Tąsyk užsikrėčiau fotografijos virusu, kuris po kelerių metų taip išplito, kad tapau fotografe“, – apie savo pasirinkimą pasakojo lenkė M.Malek.
– Kodėl gyvūnai tapo mėgstamiausia fotografijos tema? O gal turite ir kitą širdžiai mielą fotografijos žanrą?
– Bandžiau fotografuoti ir kitus objektus, rinktis kitokį žanrą, tačiau fotografuodama kates jaučiu didžiausią malonumą.
Jokia kita fotografijos tema ar kryptis manęs taip nejaudina. Be to, man labai patinka būti šalia kačių, glostyti jas, klausytis jų murkimo ir miauksėjimo. Jas fotografuoti galiu valandų valandas. Nors esu tik akimirksnis jų gyvenime, kiekviena sutikta katė man yra ypatinga.
– Nuotraukų serijoje „Aš vis dar katė“ įamžinote neįgalias kates. Kokios jos?
– Viena katė be kojos, kita neturi uodegos, trečia – akies ar ausies. Yra tokių, kurios visiškai aklos arba kurčios.
Kai kurios katės iš pažiūros sveikos, tačiau iš tiesų serga sunkiomis ligomis – kraujo vėžiu ar eplilepsija. Pastebėjau, kad žmonės į tokias kates žiūri taip, tarsi jų reikėtų vengti, apeiti ir nepastebėti. O juk jos lygiai tokios pat kaip ir sveikos.
– Kokius iššūkius tenka priimti dirbant su gyvūnais, o ypač su neįgaliomis ar sergančiomis katėmis?
– Pats didžiausias priešas fotografuojant kates – jų baimė. Kai artėju prie katės, noriu tik susipažinti su savo modeliu, o ji tik šmurkšt po lova.
Gyvūnas išsigąsta, bijo, mano, kad aš noriu jį nuskriausti. Kartais katėms baimę sukelia ir fotoaparato užrakto skleidžiamas garsas. Todėl stengiuosi su jomis praleisti tiek laiko, kiek reikia, kad fotosesija įvyktų.
Vienos mane prisileidžia po dešimties minučių bendravimo, o kitos – tik po valandos milžiniškų pastangų prisijaukinti. Tačiau su savo keturkojais modeliais visada turiu susitikti kelis kartus ir tik tuomet juos fotografuoti. Jie turi įsitikinti, kad jų neskriausiu, įgyti pasitikėjimo manimi.
Rodos, keista, tačiau neįgalios, gyvenimo nuskriaustos, luošos ar sergančios katės leidžiasi fotografuojamos taip pat kaip ir sveikos. O kartais jas fotografuoti netgi lengviau.
Pavyzdžiui, žinau aklą katę, kuri dievina, kai į ją pučiamas šiltas oras iš plaukų džiovintuvo, o kita akla katė mėgsta patogiai įsitaisyti ant dulkių siurblio.
Vis dėlto didelių skirtumų fotografuojant sveikas ir neįgalias kates nepastebėjau.
– Kada būna sunkiausia ir kada maloniausia akimirka dirbant su gyvūnais?
– Sunkiausia, bet turbūt ir įdomiausia tai, kad katės visada pačios pasirenka, kur nori pozuoti ir kaip nori būti nufotografuotos. Todėl turiu derintis prie jų, kito varianto jos nepalieka.
Sunku ir tai, kad dažnai gyvūnus fotografuoti tenka klūpant ar net gulint, o kartais pati katė nusprendžia, kad tądien jai – ne darbo diena, ir pasislepia po lova. O maloniausia, žinoma, žiūrėti, kaip jos žaidžia ir pasiduoda linksmybėms su žaisline pelyte.
– Kur randate tiek įvairių gyvenimo talžytų ir mėtytų, daug kančių patyrusių kačių? Gal fotosesijoms pasiėmėte jas iš prieglaudų?
– Nė viena katė, kuri įamžinta šiame projekte, nebuvo paimta iš prieglaudos. Specialiai šiai fotosesijai surengti socialiniame tinkle paskelbiau pasiūlymą dalyvauti projekte. Kviečiau tik tuos, kurie laiko neįgalią ar sergančią katę. Sulaukiau daugybės atsiliepimų. Žmonės norėjo įamžinti savo augintinius.
Žinoma, sulaukiau nemažai paraiškų ir iš tų, kurie kates globojo laikinai, kol jos suras naujus namus.
– Ką norite pasakyti visuomenei šia nuotraukų serija?
– Norėčiau, kad pasikeistų žmonių požiūris į neįgalias ir sergančias kates. Kad laikytų jas lygiavertėmis ir lygiateisėmis su sveikomis ir visas kūno dalis turinčiomis katėmis.
Todėl savo fotografijose neįprastas kates vaizduoju įprastose buitinėse situacijose – atliekančias švaros procedūras, žaidžiančias, kniaukiančias maistą nuo stalo, susirangiusias virtuvės arba vonios praustuvėje, lakančias vandenį tiesiai iš čiaupo.
Taigi jos yra normalios katės, o kojos, akies trūkumas ar leukemija dar nieko nereiškia. Jos vis dar yra katės.
– Kodėl pasirinkote fotografuoti kates?
– Būdama šalia kačių jaučiuosi puikiai net ir tada, kai gyvenimiški reikalai krypsta bloga linkme. Murkdamos, besiglaustydamos aplink kojas ar tiesiog gulėdamos šalia katės man suteikia daug energijos.
Žinau – kad ir kas nutiktų, visuomet jomis galiu pasitikėti ir surasti paguodą. Tai – ypatingi gyvūnai, todėl širdyje jiems paskyriau svarbią vietą.
– Nustebčiau, jei pasakytumėte, kad pati nelaikote jokios katės.
– Turiu dvi margakailes – Filemoną ir Blanką. Kai Blanka atsirado mano namuose, čia jau gyvenęs Filemonas tuoj pat ją įsimylėjo, o Blanka pamilo Filemoną.
