Apie stulbinančio grožio piešinius, įkvėpimą ir savo augintinius, padėjusius net apmokėti būsto nuomą, „Gyvenimo būdui“ papasakojo pats J.Teunenas.
Iš Nyderlandų kilęs Jeroenas užaugo Vokietijoje. Baigęs mokyklą išvyko studijuoti dailės į Londoną. Čia praleidęs aštuonerius metus, meilės keliais pasuko romantiškiausia kryptimi – į Paryžių, kur apsistojo trejiems metams. Vėliau Jeroenas grįžo į Vokietiją, įsikūrė Berlyne, kur šiuo metu gyvena ir dirba.
– Ne paslaptis, kad dailininko kelias nėra lengvas. Kas jus paskatino imti teptuką į rankas ir brūkštelėti dažais ant drobės?
– Dar būdamas mažas, galima sakyti, buvau apsėstas piešimo, įvairių linksmų eskizų braižymų ir komiksų kūrimo. Mokykloje visuomet prisivirdavau košės, kai mane aptikdavo paišantį knygose ar ant suolo, užuot sprendus užduotis ar ruošus namų darbus.
Be to, mano senelis buvo dailininkas. Puikiai prisimenu, kaip sėdėdavau jam ant kelių, kol jis tapydavo, – tą aliejinių dažų kvapą ir cigaro dūmų aromatą jaučiu dar ir dabar.
Manau, senelis mane įkvėpė pasirinkti dailininko kelią.
Tuomet, kai baigiau mokyklą, nutariau studijuoti dailę – išvykau mokytis į Londoną, kur baigiau tapybą Kambervelio menų koledže.
– Jūsų darbuose – beveik vien šunys. Ar piešiate tiktai juos?
– Kadangi nuo vaikystės mėgau komiksus, būdamas jaunesnis aš juos kopijuodavau ir perpiešinėdavau. Taip suradau savo piešimo stilių.
Dabar daugiausia piešiu šunis, o anksčiau kurdavau atvirukus ir politinės tematikos karikatūras.
– Kūriniuose šunys vaizduojami netikėtose žmogiškose situacijose. Kaip atsiranda tokie piešinių siužetai?
– Savo darbuose stengiuosi išryškinti kiekvieno šuns individualumą, charakterį. Aš pažiūriu į juos ir mąstau, kuo jie galėtų būti panašūs į žmogų. Tuomet sumaišau savo fantaziją su realybe ir stengiuosi atkurti tikslų savo vaizduotės vaisių.
Nuo to laiko, kai pradėjau tapyti komiksų stiliumi, šunims paveiksluose suteikiu žmogaus kūną arba perkeliu juos į žmogišką, gyvenimišką situaciją.
Stengiuosi nutolti nuo tradicinio šuns vaizdavimo, parodyti išgalvotą, bet linksmą ir šiuolaikišką jų gyvenimo būdą.
Todėl mano darbuose jie šmaikštūs, kartais – nepadorūs, besilinksminantys, rūkantys.
– Rodos, kad šunys pozavo, kol jų portretai nugulė ant drobės. Kaip tai pavyksta?
– Kadangi šunis piešiu pagal klientų užsakymą, jie man visuomet papasakoja apie savo augintinius, apibūdina jų charakterio bruožus. Pagal tai nupiešiu keletą eskizų. Tuomet šuns šeimininkai išsirenka, ir aš kimbu į darbą.
Dažniausiai piešiu pagal nuotraukas, nes užsakymų gaunu iš viso pasaulio, todėl susitikti akis į akį, kad šuo papozuotų, pavyksta retai. Vis dėlto visas žavesys slypi šuns žvilgsnyje.
Tai yra pati svarbiausia kūrinio dalis. Jeigu pavyksta nufotografuoti iškalbingą žvilgsnį, tuomet gali džiaugtis pagavęs ir jų sielą.
Visa kita tai jau kūryba, kuriai nėra jokių ribų. Jei šeimininkai nori matyti savo šunį aprengtą mėgstamos futbolo komandos marškinėliais ar kostiumu, – jokių problemų.
– Piešiniuose įamžinote ir savo augintinius – prancūzų buldogą ir Kanarų podengą. Kuo jie ypatingi ir kaip atsirado jūsų gyvenime?
– Vaikystėje augau su šunimis, tad visą laiką žinojau, kad kada nors turėsiu savo augintinių.
Mano prancūzų buldogas, vardu Mr. Bigas, yra ypatingas šuo! Jis ir yra tikroji priežastis, kodėl aš tapau šunų dailininku.
Jo atsiradimo istorija labai netikėta. Kai aš gyvenau Paryžiuje, vieną dieną išėjau pasivaikščioti. Eidamas pro gyvūnų parduotuvę staiga pamačiau šunį, žvelgiantį pro vitrinos langą.
Tą akimirką pasijutau tarsi nutrenktas žaibo. Mane apėmė keistas jausmas, lyg aš jį būčiau pažinojęs iš praeities.
Nežinojau, ką daryti, todėl tiesiog toliau vaikščiojau, o galvoje visą dieną sukosi mintys apie tą šunį.
Atėjus vakarui sumaištis tik didėjo. Tada nubėgau iki tos gyvūnų parduotuvės ir nusipirkau tą prancūzų buldogą. Už jį atidaviau paskutinius savo pinigus – sumokėjau trimis skirtingomis banko kortelėmis.
Tuomet, kai jis augo, kartkartėmis ėmiau jį piešti. Žmonės, pamatę mano darbus, prašydavo nupiešti ar nutapyti ir jų šunis.
Kai prieš penkerius metus iš Paryžiaus persikėliau gyventi į Berlyną, Mr. Bigą pastebėjo televizijos prodiuseriai. Ši pažintis tąsyk išaugo į šuns asmeninę televizijos laidą vaikams.
Laida vadinosi „Mr. Bigas ir žvaigždės“. Jis „imdavo“ interviu iš žymių pramogų pasaulio asmenybių ir televizijos žvaigždžių ir, atvirai sakant, kurį laiką už šį darbą apmokėdavo mano būsto nuomos mokesčius.
Namuose gyvena dar vienas šuo – Lilly. Ji labai graži ir elegantiška Kanarų podengų veislės kalytė, kurią išgelbėjau iš gyvūnų sanitarinės tarnybos. Ten jai grėsė liūdnas galas.
Kai vaikštinėju miesto gatvėmis su savo šunimis, žmonės visuomet juokiasi iš šios keistos porelės – jie yra labai skirtingi, tarsi legendinės komedijos „Laurelis ir Hardis“ herojai.
– Kas jus įkvepia kurti tokius spalvingus, stilingus ir įsimintinus darbus?
– Berlynas yra Europos šunų sostinė. Kiekvieną dieną esu apsuptas keturkojų draugų – jie ir yra mano įkvėpimo šaltinis. Be abejonės, ir Berlynas yra ypatingas miestas, kuriame galima rasti idėjų kūrybai.
Čia visuomet sutiksi skirtingų tautybių, rasių žmonių ir įdomių asmenybių.
– Kuo dar, be piešimo ir šunų, žavitės gyvenime?
– Kolekcionuoju senovinius motorolerius „Vespa“ ir kitus vintažinius motorolerius. Kadangi esu tikras motorolerių vaikis, dviratė transporto priemonė stovi ne tik kiekviename mano namų kambaryje, bet ir lauke.
Žaviuosi jų grožiu ir stiliumi. Jei nepiešiu šunų, sėdu ant motorolerio ir lekiu per Vokietijos laukus ir miškus.
Tai man suteikia laisvę nuo kasdienybės – tarsi sugrįžtu į vaikystės metus, kai pirmąkart važiavau dviračiu.
Daugiau dailininko J. Teunen nuotraukų žiūrėkite jo „Instagram“ profilyje čia: thedogpainter, internetinėje svetainėje blackspecs.de ir feisbuke Thedogpainter
