Auksaspalvis retriveris Tillie ir basetas Phoebe išbėgo kartu palakstyti po Vašono salą, Vašingtone (JAV), kur jiedu gyveno.
Kai šuniukai negrįžo namo, jų šeimininkas sunerimo ir ėmė ieškoti savo augintinių. Deja, bet niekur jų nerado. Vyras susisiekė su Vašono salos naminių gyvūnų globos tarnybos savanore Amy Carey, prašydamas padėti surasti šunis.
Kasdien šeimininkas ir tarnybos darbuotojai apžiūrinėjo teritoriją, ieškodami dingusių gyvūnų, bet jų pastangos buvo bevaisės.
Jie nežinojo, kad Phoebe įkrito į rezervuarą, už kelių kilometrų nuo namų esančiame siaurame tarpeklyje ir negalėjo išlipti. Kalytė būtų nugaišusi iki gelbėtojams ją surandant, jei ne jos draugė Tillie, kuri nesitraukė nuo duobės.
„Mes jų ieškojome maždaug savaitę, kai iš vieno ūkininko išgirdome, kad jis savo valdose pastebėjo rudakailį šunį, – pasakojo A.Carey portalui „The Dodo“. – Ji tyliai prisiartino prie jo ir, kai patraukė jo dėmesį, apsisuko ir patraukė prie tarpeklio netoliese. Nusprendžiau patikrinti, kas ten“.
Tada A.Carey išvydo kai ką, ko niekada nepamirš.
„Kai nuėjau ten ir pažiūrėjau į apačią, Tillie mane pamatė, bet nepribėgo, – teigė A.Carey. – Ji tiesiog tupėjo kaip įmanoma arčiau rezervuaro krašto. Jeigu ji būtų atbėgusi, mes turbūt niekada nebūtume supratę, kad Phoebe buvo apačioje. Ji liko ten, tad, be abejo, aš turėjau prieiti prie jos ir tada pamačiau jos draugę“.
Savaime suprantama, tai buvo Phoebe – išvargusi po ilgai trukusio išbandymo.
„Kai pamačiau, kas atsitiko, pasruvo ašaros. Tai buvo tiesiog jaudinama“, – pridūrė gelbėtoja.
Nors Tillie galėjo surizikuoti ir susirasti kelią namo, panašu, kad ji suprato, jog palikusi Phoebe greičiausiai niekada nebūtų jos suradusi. Todėl ji pasliko visą savaitę lauke, prie duobės, kur jos bičiulė buvo įstrigusi, vis paklaidžiodama po apylinkes, tikėdamasi, kad kas nors ją pastebės ir atseks iki rezervuaro.
„Mes nežinojome, kur jie bus, – sakė A.Carey. – Jie buvo už kelių mylių nuo tos vietos, kur buvo pastebėti paskutinįsyk. Tillie labai aiškiai apsireiškė žmogui ganykloje, leisdama jam save pastebėti ir bėgdama atgal prie Phoebe – štai kodėl mes jas radome. Tai išties nuostabu!“
Laimė, abu šunys liko sveiki ir, nepaisant to, kad savaitę nebuvo surasti, dėl lietaus lašų išvengė dehidratacijos. Nereikia nė sakyti, kaip jie apsidžiaugė, kai pagaliau buvo surasti.
„Vos jie buvo išgelbėti, jie buvo laimingi ir ramūs. Tillie taip palengvėjo. Kai šeimininkas atvyko jų pasiimti, jos jo balsą išgirdo iš tolo – galėjai aiškiai matyti jų palengvėjimą. Jos pradėjo sukinėtis, – pasakojo A.Carey. – Tai buvo labai jaudinanti akimirka, bet tokia istorija nenustebino, turint galvoje, kad mes visi žinome apie šunų ištikimybę. Mes tiesiog esame tokie laimingi, kad radome juos saugius“.
