Gyvūnų prieglaudos vadovė prabilo atvirai ir pasakė visą tiesą

Šaltajam sezonui negailestingai beldžiantis į duris, retas kuris begurkšnodama karštą arbatą susimąsto apie tuos, kuriems tos šilumos labiausiai trūksta. Žvarbią rudens dieną kalbamės su Ilona Reklaityte – Mezenceva – „SOS gyvūnai“ organizacijos įkūrėja, kuri, kaip niekas kitas, moka dalintis šiluma su kitais.

Ilona Reklaityte – Mezenceva – „SOS gyvūnai“ organizacijos įkūrėja.<br>Organizatorių nuotr.
Ilona Reklaityte – Mezenceva – „SOS gyvūnai“ organizacijos įkūrėja.<br>Organizatorių nuotr.
Ilona Reklaityte – Mezenceva – „SOS gyvūnai“ organizacijos įkūrėja.<br>Organizatorių nuotr.
Ilona Reklaityte – Mezenceva – „SOS gyvūnai“ organizacijos įkūrėja.<br>Organizatorių nuotr.
Ilona Reklaityte – Mezenceva – „SOS gyvūnai“ organizacijos įkūrėja.<br>Organizatorių nuotr.
Ilona Reklaityte – Mezenceva – „SOS gyvūnai“ organizacijos įkūrėja.<br>Organizatorių nuotr.
Ilona Reklaityte – Mezenceva – „SOS gyvūnai“ organizacijos įkūrėja.<br>Organizatorių nuotr.
Ilona Reklaityte – Mezenceva – „SOS gyvūnai“ organizacijos įkūrėja.<br>Organizatorių nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Psichologė Greta Lietuvninkaitė („Moters psichologija“)

Nov 8, 2015, 4:56 PM, atnaujinta Oct 5, 2017, 6:44 AM

- Ilona, Jūsų kasdienybė iš esmės skiriasi nuo daugybės miestiečių rutinos – vietoj to, kad skubėtumėte į biurą, Jūsų diena prasideda gyvūnėlių prieglaudoje, kur Jums tenka ne tik vadovės, bet ir prižiūrėtojos darbai. Kuo Jus patraukė tokia netradicinė veikla?

– Kas be ko, pirmiausia meilė gyvūnams. O visų antra – atsakomybė. Pati įkūriau SOS gyvūnai organizaciją, į ją įtraukiau nemažai žmonių, su kuriais kartu pastatėme pačią prieglaudą. Matydama, kad joje gyvena tiek daug benamių gyvūnų, suprantu, jog nėra kelio atgal. Nesu toks žmogus, kuris galėtų viską mesti ir, jausdama didelę atsakomybę už globojamus augintinius, savo darbą šiandien matau kaip misiją.

- Viename interviu minėjote, jog esame atsakingi už tuos, kurie yra silpnesni. To išties verta nepamiršti įsisukus į kasdienybės rūpesčius, kuomet tampame svarbūs tik patys sau. Ar tas atsakomybės už kitus jausmas ir yra viena iš Jūsų varomųjų jėgų?

– Tikrai taip. Kiekvienos dienos pabaigoje, uždarant prieglaudą net širdį suskausta, matant, kiek daug globotinių yra ir kiek daug dėl jų dar galima padaryti.

- Kokia paskutinė įsimintina laimingą pabaigą turinti istorija?

– Mėgstame sakyti, jog mūsų prieglaudoje džiaugsmą nuolat lydi ašaros, ir atvirkščiai. O džiaugsmingiausios istorijos yra tos, kai globotiniai randa naujus namus, kuriuose toliau laimingai gyvena. Ne ką mažiau džiugina ir tie atvejai, kai lauke šąlantys gyvūnėliai randa šilumą mūsų prieglaudoje ir štai pamažu atsipalaiduoja, vėl ima žaisti, vizginti uodegą ir skleisti džiaugsmą. Tokiomis akimirkomis supranti, kad tavo veikla išties prasminga, ir kaip nuostabu yra gyventi. Tai padeda atrasti jėgų, kuomet išsekina darbai ir pamiršti, kas yra laisvadienis.

- Kiek teko girdėti, viena iš sėkmingų istorijų yra ir jūsų naujasis projektas SOS apartamentai. Kaip kilo tokia projekto idėja?

– Visų pirma, stengiamės keisti žmonių požiūrį, jog prieglaudos yra niūrios ir varganos, o gyvūnams to turėtų pakakti. Šis projektas turi aiškų tikslą – sergantiems ir seniems augintiniams suteikti tokius namus, kurie būtų jaukūs ir šilti. Dauguma mūsų augintinių yra paliegę ir silpnos sveikatos, ir tokie gyvūnai labai retai palieka prieglaudą. Augintiniams, ypač seniems, šaltos žiemos yra nepakeliamos, jie ima dar labiau sirgti, tad būtina sukurti palankesnes gyvenimo sąlygas. Norime ir dedame visas pastangas, kad jų ir taip nelengvas gyvenimas būtų bent kiek malonesnis ir šviesesnis.

- Kokia jūsų nuomonė apie sterilizaciją ir kastraciją, žinant, jog neatsakingas gyvūnų dauginimas yra viena iš gausaus benamių gyvūnėlių skaičiaus priežasčių?

– Sterilizacija ir kastracija yra vienintelis būdas užkirsti kelią naujų nelaimingų gyvūnų atsiradimui. Kai tik turėsime finansinių galimybių, iškart atidarysime savo kliniką ir sterilizuosime gyvūnėlius. Tą raginame daryti ir gyvūnų augintojus.

- Kokia, jūsų nuomone, būtų efektyviausia benamių gyvūnų prevencija? Kaip galime išvengti augančio jų skaičiaus?

– Statyti gyvūnų globos namus, dovanoti tik sterilizuotus gyvūnus ir vykdyti nemokamų sterilizacijų projektus. Be to, būtų aktualu vesti gerumo pamokėles vaikams, taip žmonių atsakingumą ugdant nuo mažų dienų.

- O kalbant apie kitokią paramą – maistui, veterinaro paslaugoms, būtinosioms reikmėms – ar sulaukiate jos iš žmonių?

– Valstybinės ir europinės paramos nesulaukiame, tad pagrindinis mūsų finansinis šaltinis yra žmonių skiriami 2% pajamų. Visi šie pinigai buvo investuoti į žemės sklypą, būsto statybas, jie nuolat skiriami maistui, valymo priemonėms ir pan. Be to, vis daugiau prekybos centrų remia globotinius maistu, tad džiaugiamės, jog mūsų augintiniai yra sotūs.

- Kaip prie jūsų augintinių gerbūvio dar gali prisidėti pavieniai žmonės?

– Geriausias būdas įvertinti, ko mums trūksta – atvažiuoti ir pamatyti savo akimis. Tuomet žmonės paremia tiek maistu, tiek buities reikmenimis, tiek valymo priemonėmis. Naudinga viskas, kas privalu, auginant gyvūną namuose, pradedant maistu, baigiant antklodėmis guoliui.

- Jūsų komanda yra atvira savanorystės galimybių ieškantiems žmonėms. Kaip savanorystė Jūsų komandoje atrodo iš tikrųjų?

– Neretai iš svečių išgirstu: Seniai norėjau atvažiuoti, bet labai bijojau. Bijoma liūdnų vaizdų, nemalonių emocijų. O iš tikrųjų vietoj to svečiai išvysta linksmus ir žaismingus gyvūnėlius, besidžiaugiančius atvykėlių kompanija. Neretai lankytojai po pirmojo vizito atvyksta vis dažniau ir prisideda tuo, kuo gali, tuo tarpu kitiems buitiniai darbai iš tiesų pasirodo esą pernelyg alinantys. Taip pamažu, per daugybę metų ir susibūrė mūsų savanorių komanda, kurios nariai vienbalsiai sutinka, kad ši veikla veža. Kiekviena valanda, kiekvienas atliktas darbas čia yra prasmingas.

- Neretai žmonės įsivaizduoja, jog priglausdami benamį gyvūnėlį, jie kažkam padaro didžiulę paslaugą. Vis tik galbūt darydami gera patys žmonės išmoksta kažko naujo, tampa jautresni ir supratingesni juos supančiai aplinkai. Ko jūs pati išmokote iš prieglaudos SOS gyvūnai augintinių?

– Buvo laikas, kai nežinojau, ką noriu veikti gyvenime. Esu įgijusi veterinarės specialybę, tačiau klinikoje dirbti neleido mano nusistatymas prieš gyvūnų eutanaziją. Pamažu pradėjau globoti benamius gyvūnus ir rūpintis jais ėmiau tiek įkurtoje prieglaudoje, tiek namuose. Jeigu anksčiau maniau, jog gimėme tam, kad mėgautumėmės įvairiais malonumais ir gyventume dėl savo pačių poreikių patenkinimo, tai dabar aš suprantu, jog kiekvieno žmogaus misija – tarnauti. Nebūtinai gyvūnams – tarnauti didesniam tikslui, padedant, rūpinantis ir siekiant gero. Be to, ši mano veikla suteikė galimybę susipažinti su nuostabiais ir šviesiais žmonėmis, į kuriuos žiūrėdama kaskart suprantu, jog kasdien norisi būti tik dar geresniu žmogumi.

Paradoksalu, kad matydama tiek skausmo, vargo ir sunkumų, įžvelgiate kasdieninės veiklos prasmingumą. Mus turbūt tas ir palaiko, kai susidurę su sunkumais pamatome, jog gali būti dar blogiau. Todėl taip norisi rasti būdų padėti. Ką mes galime padaryti – tai padėti benamiams gyvūnams atversti naują gyvenimo lapą. Juk kaip gera matyti dar neseniai po balkonais šalusį šuniuką džiaugsmingai strikinėjantį naujuose šiltuose namuose. Tuomet ir supranti, kad jei ne suteikta pagalba, galbūt tas gyvūnėlis apskritai nebegyventų. Mūsų prieglaudoje glaudžiasi galybė luošų ir pasenusių gyvūnų, ir nors dauguma jų niekuomet neiškeliauja į naujuosius namus, mes vis viena tikimės, kad jų kasdienybė yra ir gali būti daug šviesesnė nei gatvėje.

- O kaip įsivaizduojate SOS gyvūnai prieglaudą po penkerių, dešimties metų?

– Turėtume žalią kiemą, jo centre – gražų vandens fontaną, kur augintiniai galėtų atsigaivinti vasarą, taip pat naują dviaukštį pastatą, kuriame kiekvienas gyvūnėlis turėtų savo erdvę.

- Kaip yra sakoma, tepk slides vasarą: tad kuo mes, eiliniai piliečiai, galime prisidėti prie šios svajonės išsipildymo jau dabar?

– Bet kokia pagalba yra vienodai svarbi: ir emocinė, ir materialinė, ir fizinė. Tad tiek geras žodis, tiek gyvūnams skirtas laikas, rūpestis ar finansinė parama yra tiek pat vertingi. O vienas svarbiausių dalykų – tai pagarba gyvūnui. Tie žmonės, kurie jaučiasi atsakingi už savo augintinius, pasikeitus gyvenimo situacijoms nepuola jų atiduoti į prieglaudą ir neužima tų vietų, kurios yra ypač reikalingos ligotiems paklydėliams. Geriausia yra patiems atvykti ir tuo įsitikinti.

- Tad galbūt galime ir mūsų žurnalo skaitytojus pakviesti užsukti pas jus į svečius?

– Mielai! Tikrai nereikia bijoti atvažiuoti – jus pasitiks būrys nuotaikingų, džiaugsmingų ir švelnių gyvūnų, kuriuos be galo pradžiugins jūsų viešnagė. Jausdamiesi mylimi jie noriai dalijasi ta šiluma su kitais.

- Baigiant pokalbį, dar norisi pasiteirauti, kokie didžiausi iššūkiai ir planai SOS gyvūnų laukia žiemos sezono metu?

– Visų pirma, stengsimės pabaigti SOS apartamentai statybų darbus. O vėliau norime plėstis į kitus miestus, būtent tuos, kuriuose trūksta savanoriškų organizacijų. Neisime lengviausiu keliu – privalome suteikti paramą tiems, kuriems jos labiausiai trūksta. Kol kas esame pasiekę visų tikslų, kuriuos sau išsikėlėme, todėl tikime, kad su žmonių pagalba gyvūnų labui galime padaryti dar daugiau gero.

Norintiems prisidėti prie prasmingų darbų: Įmonės VšĮ SOS gyvūnai rekvizitai: Įmonės kodas: 301536872 Sąskaitos Nr.: LT837300010106209100 Bankas: Bankas Swedbank, AB

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.