Taip atsidūriau „Lesėje“. Tik likimas nukreipė ne pas šunis, o pas kates, ir to netikėto posūkio nesigailiu. Tvarkytis, rūpintis, pamyluoti murkiančius, mielus katinus – vienas malonumas. Kartais taip užsibūdavau, kad vyras atvažiuodavo manęs pasiimti. Po kurio laiko pastebėjau, kad vis jis kažkur dingsta. Pasirodo, atrado savo širdžiai mielą katytę Marmę, kuri vis jį pasitikdavo murkdama ir besimeilindama. Bandžiau tada kalbėti, kad galime pasiimti katę, kad mūsų namuose jai vietos tikrai užteks. Taip slinko mėnesis po mėnesio, o mano viltis jį palaužti nyko.
Ir įvyko stebuklas. Vieną gražų rytą vyras atsikėlė ir pasakė: „Jei imčiau katę, tai tik Marmę“. Man tiek ir užteko, aš pradėjau sukti galvą, kur kas stovės, ką reikia įsigyti ir pan. Bet vyras vis dar nenusileido. Iškėlė sąlygas, kad jei ras plaukų ant savo uniformos, ar jei katė lįs prie jo kolekcinių medalių – keliaus atgal į prieglaudą. Susitariau su vadove, kad paimsiu laikinai globai, ir, jei viskas bus gerai, tada „įsikatinsime“. Nuvažiavome į prieglaudą, parodžiau vyrui ir Alisą, nes man asmeniškai ji buvo mielesnė širdžiai. Tada savaitgaliui išvažiavome pailsėti, palikau galimybę vyrui pamąstyti, kuri jam arčiau širdies – Marmė ar Alisa.
Grįžome namo, aplankėme kates ir, kai ant rankų sumurkė Alisa, išsitempė visu savo ūgiu, buvo visiškai atsipalaidavusi – taip ir liko vyrui ant rankų, kol sutvarkiau dokumentus. Namuose katytė jautėsi labai gerai, nebuvo jokio streso, toks jausmas, kad viskas jai čia žinoma ir pažįstama. Po kelių dienų jau net nebuvo svarstomas klausimas, kad Alisa galėtų grįžti į prieglaudą.
Šiandien mes neįsivaizduojame, kad galėjome tiek laiko gyventi be jos. Ji nuostabus gyvūnas, tiek meiles ir tiek gėrio viename, mažame pūkų kamuoliuke, kurio neįmanoma aprašyti. Aišku, teko įsivesti ir taisykles: naktį jokių žaislų (naktis miegui, diena žaidimams), zonos, kur negalima lipti, jokio maisto nuo stalo, kol mes valgome, jokio sėdėjimo ant kompiuterio. Tai atrodo tokie paprasti dalykai, bet juos reikia išmokti ir jai puikiai sekasi (neskaitant mažų nusižengimų). Vasarą viena iš mėgstamiausių vietų yra balkonas, ten ji miega ištisą dieną.
Kadangi Alisa – protinga katytė, tai visai nebaisu palikti ir atidarytas duris į balkoną visai dienai. Po poros mėnesių buvimo namuose ji suprato, kas yra žaislai ir ką galima su jais veikti. Vieni iš mėgstamiausių yra kamuoliukas, plunksnelės ant koto ir didelės žaislinės pelės. Kad ir kaip keistųsi gyvenimo sąlygos, jos turėtų keistis taip, kad visiems šeimos nariams tiktų, taip pat ir Alisai. Domėjomės viskuo: kokios sąlygos keliaujant į užsienį, kokių reikėtų dokumentų ir panašiai, kadangi neįsivaizduojame tolimesnio gyvenimo be jos. Ji mūsų šeimos dalis.
