Jaudinanti istorija: Suvalkijoje prie kapinių šuo šeimininko laukė metus

Marijampolės pakraštyje su žmona gyvenantis Vytautas nuo praėjusių metų vasaros turėjo didelį rūpestį, kuris kasdien vis labiau nedavė ramybės.

„Praėjusių metų liepą su žmona senosiose Liudvinavo kapinėse tvarkėme senelių kapą.

Pastebėjome nedidelį šunelį, kuris blaškėsi nuo vienos mašinos prie kitos. Buvo aišku, jog jis be šeimininko.

Kapinėse jis pribėgdavo prie žmonių, lyg ko nors ieškodamas.

Po kiek laiko vėl atvažiavome į kapines ir vėl pastebėjome tą patį šunelį. Jis buvo susiradęs sau vietą gyventi – kitoje kelio pusėje, spygliuota viela aptvertoje vandens gerinimo įrenginių aikštelėje“, – prisiminė istorijos pradžią Vytautas.

Vyrą nustebino šuns elgesys. Gyvūnėlis nakvodavo ant kalnelio aptvertoje teritorijoje, o rytais ateidavo prie asfalto ir stebėdavo pro šalį važiuojančias ar prie kapinių sustojančias mašinas.

Šunelis uosdavo orą ir akivaizdžiai kažin ko laukė.

„Man jo pagailo ir pradėjau šerti. Iš Marijampolės į Liudvinavą atvažiuodavau du kartus per dieną. Ne vieną naktį specialiai atvykdavau.

Įjungdavau tolimuosius automobilio žibintus, kad šie apšviestų tolokai nuo asfalto esantį kalnelį, ir matydavau, jog šunelis miega pačioje viršūnėje.

Aš jam buvau surentęs pašiūrę, išklojęs ją šiltinimo medžiaga. Būste padėdavau maisto, bet šunelis, kurį ėmiau vadinti Topu, nenakvodavo buveinėje. Ar lyja, ar sninga – jis tik ant kalnelio.

Labai spaudė širdį, nes žiemą buvo didelių šalčių.

Nežinau, kodėl jis toks baikštus. Gali būti, jog patyrė didelį stresą, buvo nuskriaustas, prarado pasitikėjimą žmonėmis.

Jį labai pamažu jaukinausi.

Artėdamas keliuku prie jo teritorijos sušvilpdavau ir jis atbėgdavo, tačiau visada laikydavosi atsargiai.

Keista, jis iš aptvertos teritorijos niekur neidavo, net į šalia esantį miestelį. Tik į kapines ir vėl atgal prie kalnelio.

Visas Liudvinavas žinojo, jog laukuose gyvena šunelis, kuris nieko neprisileidžia. Kai kurie žmonės jam atnešdavo maisto.

Kai atvažiuodavau, matydavau, jog šunelis manęs laukia ir džiaugiasi, tačiau nepuldavo glaustytis“, – pasakojo benamio globėjas, kiaurus metus du kartus per dieną važiuodavęs į Liudvinavą. Iki jo nuo Marijampolės – maždaug 10 kilometrų.

Vytautas kantriai laukė, kol baikštus keturkojis ims rodyti stipresnį prielankumą, kad galėtų jį be streso nusinešti į automobilį ir parsivežti į namus.

Vyras prisipažino, jog kartais naktį prabudęs galvodavo apie laukuose likusį keturkojį.

Marijampolietis sakė niekada prievarta ar gudrumu negriebęs šuns, nors jis būdavo vos per žingsnį, atrodo, tik ranką ištiesk: „Vis atidėliojau, laukiau, kada jis man iš rankos pradės imti maistą.“

Vytautas stebėjosi, jog laukuose gyvenantis keturkojis nepasiligojo, jo neapniko erkės.

Šios savaitės pabaigoje marijampolietis, eilinį kartą atvažiavęs pas savo globotinį Topą, automobilio bagažinėje atsivežė gyvūnams gabenti skirtą dėžę. Nuojauta Vytautui kuždėjo, jog tądien turi pasisekti.

Įvykio liudininkais panorusiems tapti žurnalistams teko laikytis atokiau, nes šunelis nepatikliai reaguodavo į prašalaičius, išsigąsdavo nuo medžio krintančių kaštonų bumbsėjimo.

Skanėstais šuneliui nešinas Vytautas smėlėtu lauko keliuku patraukė aptvertos teritorijos link ir po minutės atgal grįžo jau su džiaugsmingai skuodžiančiu keturkoju.

Vyras elgėsi taip, kaip ir kiekvieną kartą, – su šuneliu atėjo iki tos kapinių vietos, kur jie susitiko pirmą kartą.

Keturkojis smagiai vizgino uodegą, ėdė dešrą, tačiau budriai dairėsi aplinkui, pasiruošęs bet kurią akimirką nešti kudašių.

Vytautas švelniai šnekino šunelį, kantriai jį stebėjo, tikėdamasis bent kokio palankesnio ženklo. Galop marijampolietis atsiduso: „Nieko nebus šiandien.“

Vyras nužingsniavo aptvertos teritorijos link, globotiniui leisdamas suprasti, jog pasimatymas baigėsi. Šuo klusniai nubidzeno vyrui iš paskos.

Tačiau nuo kalnelio begrįžtantį ne itin linksmai nusiteikusį Vytautą netikėtai ėmė vytis Topas.

Šunelis kiek įkabindamas skuodė keliuku paskui savo geradarį, kol galop atsidūrė jo glėbyje.

Reikia pripažinti, jog vaizdas buvo maloniai graudus.

„Dabar jis bus mano karalius“, – jaudindamasis ištarė Vytautas, atsitūpęs prie automobilio bagažinėje įkurdinto šuns.

Narve atsidūręs Topas tik kelias akimirkas dairėsi sutrikęs. Šuo anei karto neamtelėjo.

Vytautas tikino, jog globotinio lojimą per metus girdėjo tik vieną kartą: „Kai buvome kapinėse, jis amtelėjo ant vienos moteriškės. Gal pajuto, jog ji nelabai geras žmogus, o gal leido suprasti, jog čia tik mudviejų teritorija.“

Marijampolietis sakė, jog artimiausiu metu savo globotinį nuveš pas veterinarą, o kai Topas apsipras su nauja aplinka, – ir pas kirpėją.