Žiniasklaidoje plačiai aprašyta leisgyvės vargšės kalytės istorija tęsiasi: iš lietuviško kaimo ji atsidūrė dideliame mieste Norvegijoje, ėda skandinaviškus konservus iš dailios lėkštės ir mokosi slidinėti, kad iškritus sniegui galėtų pradėti sezoną kartu su šeimininkais.
Svarbiausia – ji turi draugę, Norvegijoje gyvenančia lietuvę Eglę, kuri ją myli ir rūpinasi.
Norvegijoje Yuki vardu pavadinta kalytė yra vienas iš daugelio į beviltišką situaciją patekusių be globos Lietuvoje likusių šunų, kuriuos išgelbėjo užsienyje gyvenantys lietuviai.
Iš prieglaudos „Penkta koja“ šunys keliauja į Didžiąją Britaniją, Norvegiją ir Vokietiją – ten, kur gyvena daugiausia lietuvių. Priglausti beglobius šunis siūloma per šių šalių lietuvišką žiniasklaidą.
„Gal emigrantai nori padaryti ką nors gero? Juk norėdami įsivaikinti vaiką jie irgi važiuoja į Lietuvą“, – sakė „Lietuvos rytui“ prieglaudos darbuotoja Saulenė Taruškaitė.
Sukrėtė nevilties kupinos akys
Naujoji Yuki šeimininkė Eglė Mineikaitė kalytės istoriją perskaitė šunų prieglaudos tinklalapyje. Ji ją pribloškė, kaip ir šunelio nuotrauka, iš kurios žvelgė mėlynos nukankinto gyvūno akys.
Moteris jau turėjo 7 metų haskių veislės šunį, kurį augino nuo mažens. Bet pamačius nevilties kupinas kalytės akis meilė įsiplieskė iš karto. Paprašiusi leisti tapti kalytės šeimininke ji du mėnesius laukė, kol išgis žaizdos ir bus sutvarkyti kelionės dokumentai.
Yuki, išvertus iš japoniškų kalbos, jis reiškia sniegą arba drąsą.
Lietuvė kalytę atsivežė pati: kėlėsi keltu per Baltijos jūrą ir važiavo automobiliu. Naujoji namų gyventoja iš pradžių neatrodė civilizuota, bet labai greitai susivokė ir suprato, kaip dera elgtis su naujaisiais šeimininkais. E.Mineikaitė džiaugėsi, kad Yuki iš prigimties labai protinga ir greičiausiai panašaus auklėjimo.
„Smagiausia buvo stebėti, kaip ji po truputį mokosi atsipalaiduoti, kaip visą naktį miega savo guolyje ir vis rečiau bando užkariauti kito guolį, kaip bando mokytis ramiai ėsti, o ne ryti maistą. Mažmožiai, bet jie tokie svarbūs žinant jos istoriją“, – pasakojo E.Mineikaitė.
Norvegijoje Yuki labiausiai mėgsta lankstyti po laukus, dairytis, uostinėti. Namuose nori pelnyti visą šeimininkų dėmesį. Jai patinka, kai ją glosto, mėgsta gulinėti lovoje šalia arba prie kojų.
„Dabar daug ir ilgai vaikštome, bėgiojame, keliaujame, laukiame žiemos ir nekantraujame Yuki supažindinti su žiemos pramogomis – slidinėti su mumis pakinktuose“, – pasakojo ji.
E.Mineikaitė pradėjo rinkti paramą tarp užsienio lietuvių gyvūnų globos namams Lietuvoje. Ji ketina pradėti ieškoti naujų šeimininkų Lietuvos beglobiams šunims tarp norvegų.
Šuo tavęs niekada nepaliks
„Lietingais Jungtinės Karalystės vakarais jautiesi vienišas? O gal saulėtomis dienomis nori pasidalinti saule su kuo nors? Priglausk keturkojį draugą iš Lietuvos ir jis tavęs niekada nepaliks, su džiaugsmu lauks grįžtančio iš darbo. Juk kaip gera, kai namuose tavęs kas nors laukia“, – šie lietuviškoje emigrantų spaudoje išplatinti skelbimai suvirpino ne vieno tautiečio širdį.
Emigrantams šunų prieglauda garantuoja, kad paskiepytas, paženklintas ir su pasu gyvūnas tvarkingai lauks būsimos kelionės į užsienį. Viskas, ko jam reikia, – emigranto pakvietimo.
Į užsienį beglobius šunis prieglauda siunčia mikroautobusais. Kai kurie mikroautobusų vairuotojai net įsigijo specialių narvų. Kelionė į Vokietiją trunka parą, į Angliją – dvi paras. Gyvūnų globėjai parūpina leidimą konkrečiam vairuotojui vežti būtent šį šunį.
Kelionės kaina – sutartinė, nuo 50 iki 150 eurų. Kartais jau parengtą kelionei šunelį emigrantai išsiveža patys – tuomet jo laukia kelionė lėktuvu.
Jei žmogui gražu mažas šunelis, jis jį pamatys jau gerokai užaugusį ir pasikeitusį.
Prieglaudos darbuotojai stengiasi nesiųsti į užsienį mažų šuniukų – jis iškeliaus jau 4 mėnesių, nes skiepyti galima tik sulaukus 3 mėnesių, o po to turi praeiti dar 3 savaitės – tik tokį galima vežti.
Į užsienį nesiunčiami ir sudėtingo charakterio šunys – niekas nenori bandyti, kaip tokiam pasiseks Londone.
Lietuvoje gali nuvažiuoti ir parsivežti, o ką daryti, jei jis užsienyje?
Šuo iš prieglaudos – brangu
Penkerius metus Norvegijoje gyvenusi S.Taruškaitė pasakojo, kad emigrantų motyvai atsivežti šunį iš tėvynės – patys įvairiausi.
„Gal jie nori padaryti gerą darbą ir išgelbėti šunį iš savo gimtinės nuo ankstyvos mirties – juk po pasaulį plačiai pasklidusi žinia, kad Lietuvoje užmigdoma labai daug beglobių šunų.
Motyvas, kad šuo iš Lietuvos supras tik lietuviškai, nėra rimtas. Juk šunys labai greitai išmoksta šeimininko kalbą“, – sakė ji.
Gali būti, kad keturkojo draugo į Lietuvą emigrantai sugrįžta vedami ne tik sentimentų. Tai gerokai pigiau, nei kreiptis į Vakarų Europos prieglaudą.
Kai žmogus pradeda galvoti apie keturkojį draugą, jis domisi, koks yra pasirinkimas. Dažniausiai nusprendžiama pirkti veislinį šunį arba pasiimti iš gyvūnų prieglaudos. Bet užsienyje imti šunį iš vietinių šunų globos draugijų brangu. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje už šunelį prieglaudai tektų sumokėti mažiausiai 300 eurų. Manoma, kad didelė kaina atbaidys tuos, kurie globoti šunį nusprendė neapgalvotai, lengvabūdiškai.
Be to, apsisprendusio imti šunį iš prieglaudos Londone emigranto laukia ilgos procedūros: tenka pildyti klausimynus, ilgai kalbėtis su prieglaudos darbuotojais, kurie spręs, ar galima lietuviui leisti auginti šį šunį.
O Lietuvoje beglobių šunų labai daug ir jų priėmimo procedūros paprastesnės.
Sunkiausia gauti pasą
Paruošti šunį iš lietuviškos prieglaudos kelionei į užsienį kainuoja 150 eurų. Juos turi sumokėti naujasis šuns šeimininkas.
Siunčiamo į užsienį šuns dokumentams sutvarkyti reikia daug jėgų ir laiko. Sunkiausia beglobiam šuniui Lietuvoje gauti Europoje galiojantį pasą.
Pasirodo, lietuviai yra pagarsėję nusižengimais visame pasaulyje – veža šunelius į užsienį nepraėjus būtinam terminui po skiepų, gabena mažus šuniukus su fiktyviomis veterinarų pažymomis. Užsienio pasieniečiai nėra kvaili, ne kartą yra sulaikę pažeidėjų, daugelio valstybių pasienyje šuneliai iš Lietuvos yra užmigdyti.
Todėl procedūros labai sugriežtintos.
S.Taruškaitė pasakojo, kad bent du šuneliai prieglaudoje laukia kelionės į Vokietiją, bet neturi pasų.
Beje, nemažai šunų į prieglaudą pristato žmonės, susiruošę emigruoti, bet nenorintys kartu vežtis keturkojo.
Prieglaudoje gyvena šunys, kuriuos darbuotojai randa gatvėje, sužalotus per eismo įvykius. Labai daug pasiklydusių, su pasaitėliais, bet nesužymėtų – jie retai grįžta pas šeimininkus.
Šunų globėjai liūdnai šypsosi išgirdę, kad į jų prieglaudą žmonės šunelį atveda dėl vaiko alergijos. „Jei tai būtų teisybė, Lietuvoje seniai reikėtų skelbti vaikų alergijos epidemiją“, – sako S.Taruškaitė.
Būna, kad savininkas miršta, palikdamas dar jauną šuniuką. Lietuvoje senoliai nori imti tik mažus šuniukus ir patys juos užauginti.
