Paliko šunį pririšę prie medžio
Prieš mėnesį maždaug pusantrų–dvejų metų aviganis savo paties šeimininko buvo pririštas prie medžio ir paliktas likimo valiai atokesnėje Kėdainių gatvėje, greta garažų.
Apie nelaimingą keturkojį žinia netruko pasklisti „Facebook“ socialiniame tinkle. Tai sužinojęs žemės ūkio srityje dirbantis kėdainietis Deividas J. negalėjo likti abejingas.
„Nėra nė ką kalbėti, kad man be galo pagailo šuniuko. Augau tokioje šeimoje, kuri labai mylėjo gyvūnus. Nesuprantu, kaip žmonės gali taip elgtis su bejėgiais, apsiginti, savimi pasirūpinti negalinčiais sutvėrimais“, – kalbėjo Deividas J.
Reakcija į neapžįstamąjį – apsikabinimas
Vos virtualioje erdvėje pamatęs įrašą apie prie medžio paliktą šunį, Deividas nė nesudvejojo – šį nelaimėlį pasiims ne kas kitas, o jis. Už pusvalandžio vaikinas jau buvo vietoje.
„Internete kažkas buvo nurodęs vietą, kur tas šunelis yra. Įsivedžiau adresą į navigatorių ir jau netrukus jį susiradau. Paradoksalu tai, kad aš paniškai bijau svetimų šunų, pats jų vengiu, nors savus labai myliu, – juokiasi Deividas. – Išlipau iš automobilio, mažais žingsniais pradėjau artintis. Kai teliko keli metrai, jis mane pamatė, atsistojo ir pradėjo pats judėti link manęs. Pasirodo, kad jis nebuvo pririštas, galbūt jau buvo nusigraužęs pavadėlį. Išsigandau, ėmiau eiti atbulas, sakau jam ir „sėsk“, ir „gulk“, o jis – dideliais žingsniais pas mane. Priėjo ir… su „lapcėm“ mane apsikabino, pradėjo laižyti, uostinėti. Neapsakomai širdį suspaudė. Nors, kita vertus, nebūčiau aš šuniuko ten palikęs, net jeigu jis būtų draskęsis ar lojęs.“
Pakeliui į naujus namus… užsnūdo
Automobilio bagažinėje Deividas turėjęs darbinį kombinezoną. Į šį suvyniojęs šuniuką, paguldęs ant užpakalinės transporto priemonės sėdynės. Ir jau netrukus savo šeimininko į gatvę išmestas gyvūnėlis važiavo į naujuosius savo namus Kėdainių rajone – pas vaikino mylimosios tėvus.
„Jų senas šuo neseniai pasimirė, kaip tik galvojome, kad reikėtų naujo sargo. Svarstėme naują augintinį įsigyti pavasarį. O jis štai mus pats susirado“, – juokiasi Deividas.
Pakeliui į naujuosius namus, sušilus automobilio salonui, keturkojis net ir užsnūdo. „Tikrai labai gražiai atrodė“, – prisimena Deividas.
Sulysęs, pavargęs, bet laimingas
Šuniuką Deividas rado sulysusį. „Keista, bet net tokios būklės jis buvo labai judrus. Daug ėsti nedavėme, įtarėme, kad ilgai buvo neėdęs, nenorėjome, kad sunegaluotų. Pirmąsias dienas šuniukas valgė dažnai, bet nedidelėmis porcijomis. Galima sakyti, kad jis buvo išbadėjęs“, – nusiminęs tarsteli kraštietis.
Išsyk pripažino naujus šeimininkus…
Jau pirmą dieną Deividas su naujuoju šeimos nariu, kuris buvo pakrikštytas Aru, išėjo pasivaikščioti į parką: „Paleidau nuo pavadėlio – tikėjausi, kad toli nebėgs. Taip ir buvo. Aras nuolat laikėsi vos per kelis metrus nuo manęs. Ir su uošviais, ir su manimi jis elgėsi labai draugiškai. Jokio išgąsčio, regis, jis išsyk prisitaikė. Į mus žiūrėdamas nuolat vizgino uodegą, lyg jaustų, kad mes jam linkime tik gero.“
… ir aplojo į kiemą užsukusį kaimyną
Galbūt būtent dėl to Aras prie naujosios aplinkos priprato labai greitai. „Ant savų žmonių – manęs, mano merginos ar jų tėvų šuniukas nėsyk nesulojo. O štai jau antrą dieną naujajame kieme jis aplojo čia užsukusį kaimyną, amtelėjo ir išgirdęs, kaip kitas kaimynas užvedė automobilio variklį. Gal nori parodyti, kad saugo namus, kad jis čia išties reikalingas“, – svarstė Deividas.
Keturkojo akyse – padėka
Tiesa, Aras – ne vienintelis gatvėje atsidūręs, pirmiesiems šeimininkams nereikalingu tapęs gyvūnėlis, vėliau namus atradęs pas Deivido giminaičius: „Pas mano paties tėvus jau keturiolika metų gyvena kadaise benamiu buvęs šunelis. Jis tiesiog atsekė mane į kiemą ir… pasiliko. Nelaimingi gyvūnėliai mus patys susiranda, – šypteli. – Turime ir katę iš gyvūnėlių prieglaudos. Man atrodo, kad kačiukai, kuriuos kas nors dovanoja ar parduoda interneto skelbimuose, anksčiau ar vėliau namus atranda. O štai tiems, kurie patenka į globos namus, šansų yra daug mažiau. Be to, gyvūnas, kurį tu išgelbėji, tau jaučia didelį dėkingumą. Aras manęs klauso taip, kaip mano paties šuo, augintas nuo mažumės, neklauso“, – juokiasi vaikinas.
Geri darbai sugrįžta gėriu
Paklaustas, kodėl jo manymu, kas nors išmestų į gatvę gyvūnėlį, Deividas susierzina. „Neįsivaizduoju. Aras – iš išvaizdos sveikas šuo, jis žaismingas, protingas. Žmonių veiksmai man nesutelpa galvoje. Prie medžio jį palikę žmonės nieko nė nepaklojo, kad jam būtų šilčiau gulėti ant sniego. Atvažiavo, pririšo prie medžio ir pabėgo, – sakė savo pavardės viešinti nepanoręs vaikinas. – Nesijaučiu padaręs žygdarbio. Manau, kad daugelis mano vietoje būtų pasielgę taip pat. Jeigu ne aš, šuniuką būtų priglaudęs kas nors kitas.
Daug ką pasako ir tai, kad, kuomet „Facebooke“ parašiau, kad važiuoju pasiimti nelaimėlio, o vėliau įkėliau nuotrauką, kurioje matosi, jog jis saugiai įsitaisęs mano automobilyje, kiti žmonės negailėjo gražių žodžių, kai kurie netgi siūlė prisidėti, nupirkti Arui maisto. O apskritai tai manau, kad kiekvienas geras darbas yra investicija į savo laimę. Geri darbai sugrįžta. Taip pat viskas apsisuka ir atsiliepia tiems, kurie elgiasi nederamai.“
Laukė šeimininko… ir sulaukė
Deividui keista tai, kodėl, nusigraužęs pavadėlį, šuo niekur nuo medžio, prie kurio buvo paliktas, net nesitraukė.
„Aš manau, kad šuniukas, nors ir nusigraužęs pavadėlį, niekur nebėgo, nes nenorėjo grįžti į namus, kuriuose jam nebuvo gerai. O galbūt jis laukė sugrįžtančio jo pasiimti šeimininko... Na, ir… sulaukė“, – šypteli vaikinas.
Daugiau skaitykite rinkosaikste.lt
