Karina ir Tadas susituokė tiktai prieš pusantrų metų, tačiau jų draugystės pradžia – mokyklos suole.
Tad artimiesiems poros vestuvės nebuvo staigmena. Karina ir Tadas nepanoro didelių iškilmių, patyliukais susirašė, o vakare susikvietė artimiausius šeimos narius ir parodė jiems pačių sukurtą valandos trukmės filmą – savo romantiškos draugystės istoriją.
Ir tuomet Tadas, atlikęs praktiką Pietų Norvegijoje, gavo pasiūlymą dirbti aktyvių veiklų gidu šiaurinėje šalies dalyje.
Gabi Karina Lietuvos sveikatos mokslų universitete baigė medicininės ir veterinarinės genetikos studijas, bet nė sekundės nesuabejojo, kai reikėjo rinktis – vykti drauge su vyru į šiaurę ar ne. Ir nesikrimto dėl to, kad nedirbs pagal specialybę.
Įsigiję namelį ant ratų jie nudardėjo į įspūdingo grožio vietą pačioje Norvegijos šiaurėje.
Paklaustas, kodėl vyko ten, kur mažai saulės ir šilumos, Tadas šyptelėjo: „Mano organizmas nepakelia per didelio karščio, be to, grožio galima ieškoti nebūtinai ten, kur svilina saulė.“
Trumsės laukinės gamtos centre dirba apie 80 žmonių iš įvairių pasaulio šalių.
Tadui ten teko rogininko ir gido pareigos – jis prižiūri šunis, vežioja turistus šunų kinkiniais ir rūpinasi atvykusiomis žmonių grupėmis.
Karinai panašiam darbui dar trūksta pasitikėjimo savimi, todėl ji dirba virtuvės vadovo asistente, rūpinasi, kad turistai ir centro darbuotojai būtų sočiai pavalgę.
Nuobodžiauti tikrai nėra kada, o nuovargį ir ne itin lengvas gyvenimo sąlygas lietuviams atperka haskių skleidžiama meilė ir prieraišumas.
„Ilgą laiką padirbęs su šunimis pradedi kiekvieną jų pažinti, išmoksti vardus. Šunys taip pat tave atpažįsta.
Kai pamatai, su kokia aistra ir atsidavimu jie traukia roges, negali nesižavėti.
Iš tiesų darbas su šunimis – tarsi terapija. Dirbdamas tokiame centre bet kuriuo metu gali ateiti paglostyti, apsikabinti šunis ir įsikrauti teigiamos energijos,“ – pasakojo Karina.
Centre, kuriame druskininkiečiai dirba, laikoma per 300 Aliaskos haskių.
Pavasarį Karina ir Tadas, kaip patys sako, „įsivaikino“ Saturną – haskį, 10 metų dirbusį kinkinių šunimi.
Dabar 11 metų Saturnas išėjęs užtarnauto poilsio – į pensiją. Norvegai myli gyvūnus ir, kaip tame posakyje, nuvarytų arklių nenušauna – 10 metų ir vyresnius šunis, pradirbusius kinkiniuose, darbuotojai pasiima auginti į savo namus.
„Atsidūrę šioje vietoje iškart supratome, kad vieną ir mes priglausime šį pavasarį „išeinantį į pensiją“. Tad pradėjome dairytis ir atradome Saturną, kuris tuo metu buvo labai liūdnas ir nedrąsus šuo.
Saturnas yra iš vados, kuri gavo planetų ir dangaus kūnų vardus. Jo seserys ir broliai pavadinti Tera (Žemė), Vega (žvaigždės pavadinimas), Venumi (Venus – Venera) ir Titanu (Saturno palydovas)“, – vardijo Karina.
Dabar Saturnas – visada šalia. Su savo šeimininkais nameliu ant ratų jis keliavo po Europą. Šią vasarą Karinai ir Tadui viešint namuose Druskininkuose Saturnas iškentė šiaurės gyventojui neregėtus karščius.
Be to, pelnė visų Karinos ir Tado šeimos narių prielankumą ir yra lepinamas, mat kieme gyventi įpratusiam šuniui leidimas eiti į namus prilygsta didžiausiam džiaugsmui.
„Kiek keistoka, – stebėjosi Karina, – kad mūsų šuo nemoka ir tikriausiai nebeišmoks būti vedžiojamas su pavadėliu, labai bijo griaustinio, taip pat jo nevalia paleisti laukais vieno, nes gali negrįžti“, – su meile apie augintinį kalbėjo moteris.
Ilgus mėnesius gyvendami svetur Karina ir Tadas nejaučia namų ilgesio. Gal todėl, kad kol kas viskas aplink ir nauja, ir netikėta, bendrauja su vietos gyventojais ir turistas iš viso pasaulio.
Ir kasdien regi neapsakomą grožį – Šiaurės pašvaistę, sniegą, kalnus ir 300 Aliaskos haskių. Laisvalaikiu lietuviai automobiliu apvažiuoja didelius Norvegijos plotus.
„Mums smagu keliauti į naujas vietas, pagyventi ten kurį laiką. Pajusti tos vietos ritmą ir dvasią. Kadangi mums labai patinka kalnai, gyventi jų apsuptyje – nuostabu. Atsibundi – ir kalnai!“ – džiaugėsi Karina.
Juos daug kas gąsdino, kad ilgai nematys saulės, bus tamsu, apniks depresija. Ir iš tiesų pernai rudenį porai vos nuvykus į Trumsę prasidėjo poliarinė naktis.
„Ir mes ėmėme laukti, kada gi ta depresija užpuls, – juokėsi moteris. – Bet laikas tiesiog praskriejo, nes turėjome prisitaikyti prie naujos vietos, išmokti naujų dalykų, susigyventi su naujais žmonėmis.
Žiūrėk, jau ir baigėsi poliarinė naktis, džiaugėmės pirmąja saule po ilgo laiko. Jeigu ir būdavo kartais liūdna, tai juk visiems žmonėms kartais būna liūdna, kad ir kur jie būtų.“
Karina yra vyriausia iš penkių vaikų savo šeimoje. Gal tai lėmė jos tvirtą charakterį, užsispyrimą, savarankiškumą?
Karina nenutyli fakto, kad savo šeimoje ji tarsi balta varna – kitokia. Jos artimiesiems įprasta reikšti emocijas, išsikalbėti, gal net pasibarti. Karina dažniausiai viską užspaudžia savyje, jai lengvai sekasi mokytis.
Karinos dėdė Linas Tertelis, mamos brolis, jau 18 metų gyvena Australijoje. Moteris mano iš jo paveldėjusi tokį charakterį ir gebėjimus.
„Nors dėdę esu mačiusi vos kelis kartus, ir dar būdama vaikas, man jis ilgą laiką buvo autoritetas. Nejučia susimąstau, kad panašiu keliu kaip jis einu ir aš. Iš gyvenimo noriu daug“, – neslėpė Karina.
Karina ir Tadas džiaugiasi galimybe gyvenant naujoje vietoje pažinti žmones.
Visai nesvarbu, kad ir ten rutina – juk ji bet kur yra gyvenimo dalis. Juodu nesididžiuoja nuveikę ką nors ypatinga ir nesako, kad taip gyvens amžinai. Bet klajos tol, kol suras, kur nori įsikurti ilgam.
