Neįprastai gyvūnų globėjo šv.Pranciškaus dieną ši bažnyčia mini jau keletą metų. Į ją kartą per metus spalio pradžioje susirenka augintiniais nešini ir vedini vilniečiai. Tądien gyvūnai palaiminami.
Labiausiai tokios pamaldos stebina į bažnyčią užsukančius turistus. Viena atvykėlė net pakalusė: „Ar tai bažnyčia gyvūnams?“
Neramiausieji lieka lauke
E.Darulis paprašė, kad labiausiai amsinčių šunų šeimininkai mišių pabaigos palauktų lauke. Ten buvo įrengtas garsiakalbis. O mišių pabaigoje paklausė: „Kas labiau trukdė – gyvūnai ar vaikai?“
Ir čia pat nusišypsojęs padarė išvadą: „Vadinasi, gyvūnus lengviau išauklėti nei vaikus.“
Kai kuriuos šunis į bažnyčią teko tiesiog tempte tempti, nes jie bijojo. Kiti – didžiulės keturkojų draugijos. Bet apsiuostę, paviauksėję jie mišių metu buvo palyginti ramūs.
Anksčiau gyvūnai buvo laiminami lauke. Šįkart E.Darulis nutarė tai padaryti bažnyčioje, tik trumpam išėjęs į šventorių, kad ir ten laukiantiems keturkojams tektų švęsto vandens.
Palaimino pirmą kartą
Pirmoji į bažnyčią dar gerokai prieš mišias atėjo kenterjerė Bitė. Ją atvedę Roma ir Edvardas Adomaičiai juokavo, kad nors 5 metų šuns vardas lietuviškas, jis gali atrodyti keistas vokiečiams („bitte“ vokiškai – „prašau“).
Bitė – labai judrus šuo, dėl to ir buvo taip pavadintas. Į bažnyčią palaiminimo ji keliavo pirmą kartą.
„Tai mūsų dukters šuo. Sakė, kad tarp kitų keturkojų labai draugiška. Tikiuosi, kad taip ir bus. Bitei labai patinka pasisvečiuoti mūsų namuose, tai neprieštarauja, kai duktė veža. Nes mes dažniau jai atveriame šaldytuvą“, – juokėsi R.Adomaitienė.
Retos veislės Bitė ne kerpama, o pešiojama. Šios skaudžios procedūros ji labiausiai nemėgsta.
Kačių šventovėje – vos trys
Nekilo Bernardinų bažnyčioje neramumų ir dėl to, kad tarp šunų įsimaišė katės. Mat jų buvo vos trys ir tai viena su šeimininke laukė šventoriuje.
Netoli altoriaus įsitaisė ir E.Darulio sfinksų veislės katinas Plikis, kuriam bažnyčios skliautai turbūt ne naujiena.
Tuo tarpu vilnietė Birutė apgailestavo, kad narvelyje galėjo atsinešti tik vieną iš trijų auginamų kačių – Smoką. Narvelio jis bijo dėl to, kad dažnai jame tenka lankytis pas veterinarą.
7 metų Smokas – rastinukas. Birutė spėjo, kad jis gali turėti ir laukinių kačių kraujo.
Vilniečių šeima priglaudė du iš keturių kačiukų vados, kuriuos rado netoli sodybos prie Ignalinos. Juos atsivedusi katė kažkur pradingo, tad žmonės išsidalijo jauniklius.
„Smokas – gerietis, pats pirmasis prie mūsų priėjo. Šiaip tai jis kaip ir palaimintas. Kai persikraustėme į naują butą, jo pašventinti atvykęs kunigas ir Smoką „pakrapijo“, – prisiminė Birutė.
