Vis dėlto dažniausias, kone kasdien parodas vėl ir vėl iš naujo apžiūrinėjantis ir koncertų Daugiakultūriame centre jau pusantrų metų besiklausantis įstaigos lankytojas čia atpėdina... keturiomis. Tai – pūkuotoji katė Pilkė.
Kultūringoji Daugiakultūrio keturkojė
„Pilkė lankytis pas mus pradėjo prieš pusantrų metų. Manome, jog ją kažkas išvarė iš namų. Galbūt nuo jų Pilkė nuklydo ir pati. Matosi, jog ji – naminė katė, kadangi yra sveika, gudri, tvarkinga, įpratusi būti viduje, ne lauke, – Kėdainių daugiakultūrio centro darbuotojų ir keturkojės Pilkės draugystės pradžią prisimena įstaigos vadovė Audronė Pečiulytė.
– Pirmosios ją priglaudė ir rūpintis ėmė Dailės mokyklos darbuotojos – joms tiesiog labai pagailo katės. Pilkė ėmė vis dažniau užsukti pas jaunuosius dailininkus, tačiau ten – labai daug šurmulio.
Tuomet pradėjo Pilkė dairytis kitos vietos ir pernai, šiltiems orams esant, įsliūkino pro atvertas Daugiakultūrio centro duris. Ką gi, pagailo gyvūnėlio ir mūsiškėms. Pamaitino merginos ją sykį, kitą – ir Pilkė tapo dažna mūsų viešnia.“
Prisijaukinti neplanavusios priprato greitai
A. Pečiulytė neabejoja – jaukaus pūkuoto keturkojo buvimas į jos vadovaujamą įstaigą įneša jaukumo, šilumos, turi savito šarmo, o svarbiausia – į renginius besirenkančiųjų arba ekskursijų metu po centrą vaikštinėjančių svečių veiduose sukelia šypseną.
„Neslėpsiu – iš pradžių į tai žvelgiau kiek skeptiškai. Na čia dabar – katinas muziejuje?! Tačiau... ji netruko mus prisijaukinti, – šypteli A. Pečiulytė. – Svarbiausia, kad ne tik mums, darbuotojoms, bet ir centro lankytojams ji sukelia pačias šilčiausias emocijas.
Būna, jog ji tiesiog ramiai vaikštinėja salėje arba ilsisi kur ant minkštasuolio, o lankytojai, vos tik ją išvydę, nusišypso, traukiasi išmaniuosius telefonus ir fotografuoja. Šypseną kelia ir tai, kaip ji kartais sėdi tarpduryje ir tarsi nenori nieko įsileisti vidun. Lyg šeimininkė čia būtų ne kas kitas, bet ji pati.“
Neetatinis „darbuotojas“
Tiesa, vakarais Daugiakultūrio centro darbuotojos Pilkės įstaigos viduje nepalieka – drauge su jomis augintinė „užrakina duris“ ir išeina ilsėtis iki išauštant naujai darbo dienai.
Naktimis ji dažniausiai apsistoja pas kaimyninio namo gyventojus, tačiau jau kitą rytmetį prie centro durų stypso it pareigingiausias darbuotojas – sukiotis pradeda dar prieš aštuonias ryto.
„Ji sugrįžta kiekvieną rytą tuo pačiu metu. Tarsi žinodama, jog jau laikas į darbą, – juokiasi A. Pečiulytė. – Ji pasitinka mus, vartosi murkdama, atpažįsta ir sveikinasi. Tiesa, kartą praėjusią žiemą, kuomet užklupo didieji šalčiai, mūsų darbuotojos Pilkę nešėsi namo. Negi paliksi lauke, kuomet didelis speigas?“
O ar pati Pilkė žino, kada gi jai laisvadieniai? „Jeigu turime dvi laisvas dienas iš eilės, būtinai kažkuri iš darbuotojų ateina pašerti Pilkę. Netgi ir vieną laisvą turėdamos neretai ateiname tiesiog katės aplankyti“, – pasakoja A. Pečiulytė.
Išskirtinio charakterio katė
Visi puikiai žinome, kad toli gražu ne visi „eksponatai“ muziejuose gali būti liečiami rankomis.
Ne išimtis – ir Pilkė. Daugiakultūrio centro darbuotojos ir lankytojai šiuo „eksponatu“ gali žavėtis tik iš tolo, mat keturkojė pasižymi ypatingu charakteriu.
„Pilkė išties išskirtinė. Ji nemėgsta šurmulio, susibūrimų, tad renginių metu paliekame ją kitur. Pilkė pati į akis nelenda. Nemėgsta būti glostoma, meilumų jai nereikia. Kuomet užsimano, tiesiog prieina ir atsisėda greta. Pasėdi, kiek nori, ir vėl keliauja savais keliais. Regis, siunčia tokią žinutę: „Gėrėkitės manimi iš tolo“, – šypteli A. Pečiulytė.
O atsižvelgiant į tai, jog Daugiakultūris centras yra įkurtas restauruotoje buvusioje XIX a. mažojoje žieminėje sinagogoje – kas žino, galbūt Pilkėje slypi kokio nors rafinuoto, kultūringo žmogaus dvasia?..
