Jau ne vienerius metus Vaikų ligoninėje mažuosius pacientus lankantys kaniterapeutai pastebi, jog tokie užsiėmimai Lietuvoje populiarėja ir padeda ligoniams nepasiduoti slogioms nuotaikoms.
„Užsiėmime dalyvavę savanoriai pasakojo, kad tai buvo pirmas kaniterapijos renginys, į kurį dalyviai rinkosi taip gausiai. Pacientai mūsų labai laukė, buvo pilnas koridorius – visi šuniukus glostė, kiti net bučiavo, nebuvo jokios baimės. O juk žmonėms teigiamų emocijų labai reikia“, – sakė Kaniterapinės pagalbos centro vadovė Iveta Šikšniuvienė.
Tinka ne tik labradorai
Kaniterapija – reabilitacijos būdas, kuomet norint pagerinti paciento emocinę, psichinę, fizinę sveikatą ar pažintinius ir socialinius įgūdžius, į pagalbą pasitelkiamas specialiai paruoštas šuo.
I. Šikšniuvienė pasakoja, kad daugelis išgirdę apie kaniterapiją klaidingai mano, jog jai tinka tik labradorai ar niufaundlendai. Tarp pacientus Lietuvoje lankančių šunų yra ir somojedų, haskių, berno zenehundų, spanielių bei kitų veislių šunų, dalyvauti užsiėmimuose gali ir mišrūnai.
Labai svarbu pas pacientus vestis specialiai apmokytus ir patirties turinčius šunis, kurie nerodo agresijos, jų elgesys yra nuspėjamas.
„Jei atsivesiu šunį, kuris geras tik man, užuodęs vaistų ar kitus ligoninės kvapus jis gali sureaguoti neadekvačiai – pradėti loti, kąsti. Mūsų šunys tam paruošti – jie nereaguoja į neįgaliojo vežimėlį ar įvairius kvapus, noriai su visais bendrauja. Be to, kaniterapijos užsiėmimuose dalyvaujantys keturkojai yra reguliariai treniruojami ir tikrinami šunų elgsenos specialistų“, – sako ji.
7 metus su kaniterapiniais šunimis dirbanti Iveta pasakoja, jog kaniterapijos seansuose šunys dalyvauja tik su savo šeimininkais. Priklausomai nuo ligonių skaičiaus, į skyrių ateina 1 – 3 šunys. Klasikinis kaniterapijos seansas trunka 45 minutes ar valandą, tačiau kartais keturkojai pas ligonius pabūna ir iki kelių valandų. Nors ir kartais ir neatrodo, tačiau bendravimas su sergančiais žmonėmis šuniui yra sunkus darbas, tad jei seansas trunka ilgiau, svarbu duoti gyvūnui pertrauką poilsiui.
„Per užsiėmimus dirba ne tik keturkojai, bet taip pat ir jo šeimininkas. Kaniterapeutas pirmiausia įvertina ligonio būklę – gal reikia, kad jis ranką palavintų, o gal jis blogai jaučiasi ir jam užtenka šunį paglostyti. Kartais užsimezga pokalbiai ir šuo prie vienos lovos gali pabūti iki pusės valandos“, – kalba I. Šikšniuvienė.
Susitikimus transliuoja artimiesiems
Specialistė pasakoja, kad jau ketverius metus kaniterapijos seansai vyksta Kauno klinikose, trejus – Santaros klinikų Vaikų ligoninės vaikų Onkohematologijos skyriuje, o nuo balandžio mėnesio ir Santaros klinikose, kur šuniukai pacientus lankys kartą per mėnesį.
Moteris prisimena, kad pirmieji apsilankymai pas suaugusiuosius nebuvo lengvi.
„Vaikams visada norisi matyti šuniukus, visiems būdavo gera nuotaika. O pas suaugusius pirmieji apsilankymai buvo sudėtingesni – dalis pacientų sunkiai serga, kartais būna pikti, nenoriai bendrauja. Tuomet ieškojome išeities. Mums labai padėjo glaudus bendradarbiavimas onkopsichologe, šis komandinis darbas labai pasiteisino. Ligonių lankymas tapo paprastesnis. Dabar ligoniai žino, kad ateisim ir laukia – palatos durys prieš seansą būna atidarytos. Susitikimus su keturkojais ligoniai net tiesiogiai transliuoja savo artimiesiems“, – šypsosi I. Šikšniuvienė.
Anot jos, suaugusieji laukdami keturkojų netgi parūpina jiems maisto. I. Šikšniuvienė juokauja, jog su šunimis atėjusiems šeimininkams reikia stebėti, kad šuo nebūtų pervalgydintas.
Geros emocijos padeda sveikti
I. Šikšniuvienė pastebi, kad reguliarūs apsilankymai su šuniukais ligoniams ne tik padeda geriau jaustis, tačiau skatina būti ir fiziškai aktyvesniais.
„Mes matome žmonių šypsenas, o teigiamos emocijos visuomet padeda sveikti. Iš gydytojų atsiliepimų žinome, kad šuniukams apsilankius pas ligonius emocijos išlieka dar kelias dienas – ligoniai kalba apie šunis, dalinasi prisiminimais. Tai leidžia kuriam laikui pamiršti savo ligą. Kitas poveikis – kineziterapinis – šuo priverčia judėti, nes dažnai ligoniai guli ir iš lovų nepakyla, nors judėti jiems reikia“, – pasakoja ji.
Kaniterapijos pradžia laikomi Antrojo pasaulinio karo metai, kuomet pastebėta, jog būdamas šalia jorkšyro terjerų kalytės kapralas Wilkiamas Wynas ėmė greičiau sveikti. Šuo nesitraukė nuo vyro, kol šis pasveiko ir vėliau tapo viena laukiamiausių „slaugytojų“ – sužalotus karius lankė 12 metų.
Tiesa, teigiama šunų įtaką gydant pacientus pastebėta jau gerokai anksčiau. Pavyzdžiui, psichoanalizės tėvu vadinamas Zigmundas Froidas nustatė, kad jo pacientai lengviau pasakodavo savo problemas, jei seansuose dalyvaudavo jo augintinė čiau čiau veislės kalytė.
