1. Bent kartą tapti mama – sveika. Mitas.
Tai – vienas gajausių mitų, gaubiančių sterilizaciją. Ne vienas gyvūnų mylėtojas, prieš šią operaciją atlieka „meškos paslaugą“ savo augintinei – leidžia atsivesti pirmąją vadą. Visų pirma, vaikelius reikia parduoti arba išdalinti. Jei nepavyksta, keturkojis paliekamas prie globos namų slenksčio, dar blogiau – problema „tvarkoma“ paties šeimininko rankomis. Vadą leidę atsivesti gyvūnų globėjai pakenkia ne tik sau, bet ir savo augintiniui. Veterinaras D. Liutkus teigia, kad operaciją geriausia daryti prieš pirmąją rują. Ankstyva sterilizacija – tai profilaktinė priemonė apsaugojanti gyvūną nuo onkologinių susirgimų, kurie pasireiškia jam senstant. Operacijos paveikumas – net 90 procentų. Jeigu ji daroma vėliau, jos apsauga nuo šių ligų mažėja.
2. Prarastos formos. Tiesa.
Antrasis klausimas, dėl kurio nerimsta gyvūnų, o ypač kačių, savininkai – ar gyvūnas nepraras savo formų, gracijos. Deja, ši baimė – pagrįsta. Atlikus operaciją, keičiasi hormonų apykaita, tad derėtų keisti ir augintinio mitybą, skatinti aktyvesnį gyvenimo būdą. Veterinaras primena, jog lėtesnio charakterio gyvūnai gali aptingti, mažiau judėti, tad šeimininkai turėtų stebėti augintinio elgseną.
3. Sveikas, liūdesy. Mitas.
Aptariant sterilizacijos tiesas ir mitus, svarbu nepamiršti charakterio kaitos klausimo. Patelių sterilizacija – neišvengiamas dalykas siekiant dauginimosi kontrolės, tačiau patinų kastracija ne vienam asocijuojasi su gyvenimo džiaugsmo atėmimu. Daugelis šeimininkų tarsi susitapatina su savaisiais augintiniais, tad kastracija jiems nepriimtina. Vis dėlto išoperavus patinėlius, jie ne tik tampa ramesnio charakterio, bet ir apsaugojami nuo prostatos ligų. Vyriškosios lyties atstovus reikėtų kastruoti nuo 5–6 mėnesių. Kastruotas augintinis nebėga iš namų ieškoti meilės, nesivelia į kovas. Čia taip pat laimi ir jo šeimininkas, kuriam nebereikia klausyti katinėlio „serenadų“, ieškoti būdų, kaip užgožti nemalonų aromatą.
4. Daugiau bėdos nei naudos? Mitas.
Ketvirtasis mitas, susijęs su sterilizacija, tai sunki ir pavojinga operacija ir ilgas gijimo laikotarpis. Veterinaras nesiginčija – kaip ir kiekviena operacija, taip ir ši – rizikinga. D. Liutkus pastebi, jog komplikacijos retos, tačiau galimos. Nepaisant to, jog naudojami patys kokybiškiausi medikamentai, gyvūno organizmas gali jų nepriimti. Ne vienas šeimininkas baiminasi, jog augintiniai išgyvens sunkų ir ilgą gijimo periodą. Tačiau veterinaras pasakoja, jog iškart po operacijos gyvūnui skiriami nuskausminantys vaistai, vėliau jis neturėtų išgyventi didelių nepatogumų, tik patirti niežulį. Visas gijimo laikotarpis – dešimt dienų. O kaip gi didžiulis randas? Jo dydis priklauso nuo operacijos sėkmės, jei viskas pavyksta puikiai – sterilizacijos žymių beveik nesimato. Be abejo, ilgainiui randas pasislepia po kailiu.
Dėliojant pliusus ir minusus, veterinaras siūlo atkreipti dėmesį į grėsmes, kurios kyla nesterilizuotiems gyvūnams. Visų pirma, poravimosi periodu juos garsiai šaukia gamta, tad didėja tikimybė, jog numylėtinis gali pabėgti. Tokiu atveju jis gali pakliūti po mašinos ratais, nukentėti nuo kitų gyvūnų, užsikrėsti pasiutlige, kitomis įvairiomis ligomis ar pakliūti į piktavalių rankas.
5. Atšilo oras, pakilo noras? Mitas.
Apsvarsčius „už“ ir „prieš“ sterilizaciją belieka aptarti dar vieną operaciją gaubiantį mitą – jog ant operacinio stalo gyvūną geriausia guldyti šaltuoju metų laiku. Veterinaras pastebi, jog populiariausias laikmetis – pavasaris ir ruduo. Jo nuomone, šiais periodais šeimininkai labiausiai kenčia poravimosi laikotarpio problemas – netylančias „serenadas“, „individualius“ bėgiojimus lauke. Tačiau gyvūną operuoti galima ir žiemą, ir vasarą.
Hamletiško klausimo – „Sterilizuoti ar nesterilizuoti?“ – atsakymas priklauso ne veterinarams, o patiems gyvūnų globėjams. Vis dėlto į šią operaciją nereikėtų žvelgti tarsi į augintinio prigimties žalojimą, nes tai yra optimalus būdas gyvūnui ilgai ir sveikai gyventi civilizuotame pasaulyje.
