Kai maždaug prieš pusantrų metų T.Uroška nutarė įsigyti keturkojį draugą, jį sudomino bigliai. Dairydamasis po veislynus šokėjas viename jų pamatė septynis vienos kilmingų biglių poros mažylius.
Vaikinui patiko šunelis, kurio kailis buvo pažymėtas žaibo ženklu. Jį T.Uroška ruošėsi pavadinti Žaibu, tačiau sužinojo, jog šį gyvūną iš anksto yra užsisakę kiti šeimininkai.
„Mano akys krypo į Žaibą, o kito šunelio, į kurį iš pradžių visai nekreipiau dėmesio, į mane. Kai tai pastebėjau, supratau, kad būtent jis gali tapti geriausiu mano keturkoju draugu“, – pasakojo T.Uroška.
Sudraskė tapetus ir linoleumą
Tvirto sudėjimo šunelį vaikinas į namus parsivežė, kai Džo buvo vos du mėnesiai.
Jau pirmąją dieną T.Uroška netruko įsitikinti, jog biglis – tarsi energijos užtaisas. Šuo drąsiai lakstė po namus, lojo, vieną po kitą tampė daiktus, tačiau didesnių išdaigų neiškrėtė.
Pirmąją staigmeną Džo šeimininkui pateikė, kai kitą vakarą šis namuose augintinį paliko vieną.
„Šunį uždariau virtuvėje ir tikėjausi, jog per kelias valandas, kurias skyriau šokių treniruotei, nieko baisaus nenutiks.
Tačiau grįžęs į namus buvau šokiruotas: Džo sugebėjo sudraskyti kone pusę virtuvės grindų linoleumo, suplėšyti dalį tapetų ir nuplėšti grindjuostes“, – prisiminė šokėjas.
Pervargęs šuo miegojo parą
Tą patį vakarą vaikinas puolė ieškoti biglių augintojų patarimų. Šie sveikino T.Urošką įsigijus puikų draugą, tačiau tikino, kad įvairių netikėtumų šeimininkui sunkiai pavyks išvengti, ypač kol biglis auga.
Šokėjas žinojo, jog sutramdyti padykėlį jam pavyks tuomet, kai šis išsilakstys lauke. Tačiau vesti šunį į lauką vengė, kol Džo nebuvo paskiepytas.
T.Uroška su šypsena prisimena tą pirmą kartą, kai Džo išleido į lauką, – po ilgo dūkimo šuo šeimininką buvo smarkiai išgąsdinęs.
„Pirmąsyk šunį palakstyti išleidau savo tėvų nuosavo namo kieme. Džo bėgiojo pirmyn atgal, šokinėjo ir dūko. Džiaugiausi, kad gyvūnas toks guvus.
Kai Džo grįžo iš lauko, atsigulė ir užmigo. Tačiau kai jis vakare neprabudo, pradėjau nerimauti, o kai šuo ramiai miegojo dar ir kitą rytą, nejuokais išsigandau“, – pasakojo kaunietis.
Gyvūną T.Uroška nuvežė į veterinarijos kliniką. Apžiūrėjęs Džo ir išgirdęs, kad pirmasis jo pasivaikščiojimas lauke truko maždaug pusantros valandos, gydytojas pasakė, kad šuo lakstė pernelyg ilgai ir pervargo. Pratinti mažylį prie lauko jis patarė vos nuo dešimt minučių trunkančių pasivaikščiojimų.
Kas rytą bėga lengvą krosą
Šiuo metu Džo jau daugiau nei vieni metai. Lauke nepavargdamas jis gali dūkti valandų valandas. Jeigu keturkojis kurią dieną neišsilaksto lauke, namuose T.Uroška gali tikėtis šunybių – rasti sudraskytas šlepetes ar net drabužius, nuplėštus tapetus, apgraužtus baldų kampus.
„Žinau, kad Džo reikia bendravimo ir aktyvios veiklos. Todėl beveik kiekvieną rytą anksti keliuosi ir su šunimi bėgame į Panemunės šilą. Lengvas 5 – 6 kilometrų krosas naudingas ne tik šuniui, bet ir man. Be to, savaitgaliais ir vakarais mėgstu važinėti riedučiais. Tuomet šuo bėga kartu su manimi“, – sakė šokėjas.
Džo taip pat labai mėgsta maudynes. Kartu su šeimininku jis drąsiai plaukioja ežeruose.
Šunų augintojai su maždaug pusantrų dvejų metų sulaukusiu bigliu pataria kasdien važinėti dviračiu. Todėl dar šį rudenį T.Uroška ruošiasi Džo pratinti bėgti šalia jo vairuojamo dviračio.
Kada šokėjas imsis keturkojo apniokotų namų remonto? Vaikinas sako, kad kol biglis jaunas, šį darbą jis vis atidėlioja. Tačiau, kai šuo suaugs, namus teks atnaujinti iš pagrindų.
Lepina jautiena ir morkomis
Džo, kaip ir visi bigliai, labai mėgsta paėsti ir galėtų sukirsti daugybę ėdalo. Tačiau šokėjas augintinio mitybai skiria ypatingą dėmesį ir neleidžia jam nutukti. Be to, kaip pats juokauja, moko gerų manierų.
Vaikinas šunį šeria specialiu sausu ėdalu, normuodamas porcijas, draudžia raustis šiukšliadėžėje ar virtuvės spintoje, gvelbti maistą nuo stalo ar nutaisius gailią miną jo kaulyti iš į namus užsukusių bičiulių.
„Džo namuose laikosi drausmės, tačiau atsipalaiduoja svečiuodamasis pas mano tėvus. Jie gyvūną mėgsta lepinti: negaili žalios jautienos, avižinės košės ir šuns itin mėgstamų žalių morkų“, – pasakojo T.Uroška.
Reikalauja dėmesio ir aktyvios veiklos
Eglė Bagdonienė, Biglių veisėja:
„Kad ir koks gražus, mielas ir draugiškas atrodytų biglis, jis – medžioklinis šuo, kuriam būtina daug judėti. Todėl gyvenantys nedideliuose butuose ir smarkiai užimti žmonės turėtų gerai pagalvoti, ar būtent tokio šuns jiems reikia.
Bigliai, ypač jauni, reikalauja labai daug dėmesio ir aktyvios veiklos. Ilgam laikui palikti vieni namuose jie greitai suranda kuo užsiimti, todėl gali nukentėti baldai, kiti daiktai, net namų sienos.
Išvesto į lauką ar nusivežto į mišką biglio nereikėtų paleisti nuo pavadėlio, nes, užuodęs žvėries ar kito gyvūno pėdsaką, pamatęs zuikį ar katę, biglis užmiršta viską pasaulyje, praranda laiko ir erdvės pojūtį, todėl gali paklysti.
Jeigu vis dėlto nusprendėte įsigyti biglį, atminkite, kad tai labai nuoširdus, draugiškas, linksmas šuo. Jeigu jums reikia sargo, biglis tam nesutvertas.“
