Pedagoginį institutą baigusi ir keturiolika metu pradinių klasių mokytoja dirbusi Beruta gyvenimo pilnatvę atrado, kai pedagogės karjerą iškeitė į tai, kas traukė labiau – šunų kirpimą ir veisimą.
„Sužinoję apie mano sprendimą dėl šunų mesti mokytojos darbą, mano tėvai buvo šokiruoti. Tačiau pamatę, kaip viskas klostosi toliau, jie suprato, kad šunų kirpėjos ar veisėjos darbas yra kaip ir bet kuris kitas gerai dirbamas darbas – ir duoda naudos, ir yra vertas pagarbos.
Iš šunų kirpimo milijonų nesusikrausi, tačiau pragyventi tikrai užteks. Tiesa, norint dirbti šį darbą, prireiks ne tik žinių, kantrybės bei ištvermės, bet ir meilės gyvūnams.
Jei nemylėsi gyvūnų, tai šunų kirpėjos darbas taps kančia, kurios neatpirks jokie pinigai“, – portalui lrytas.lt pasakojo jau daugiau nei 20 metų Šiauliuose šunų kirpėja dirbanti B.Simėnienė.
Sekretore „įdarbino“ katę
Pokalbis su Beruta vyko jos darbo vietoje – privataus namo kieme esančiame ūkiniame pastate įrengtoje kirpykloje.
Ant kirpėjos stalo stovėjo jau senokai žirklių ir kirpimo mašinėlės nemačiusi Jorkšyro terjerų kalytė. Dar vienas toks šunelis savo eilės laukė kirpykloje esančiame narvelyje. Tvarką kirpykloje „prižiūrėjo“ po ją vaikštinėjanti rusvos spalvos persų veislės katė Auksė.
„Šią katę leisgyvę radome gatvėje ir pasiėmėme auginti. Auksę vadinu kirpyklos „sekretore“, nes ji čia mėgsta leisti laiką, pasitinka ir išleidžia kirpti atvedamus šunis. Ji labai nori draugauti su šunimis, kartais net užšoka ant kirpimo stalo.
Į gatvę Auksės neišleidžiame, nes būdama kirpyklos „sekretore“ ši katė įsivaizduoja, kad visi šunys yra geri, todėl dėl tokio savo požiūrio gatvėje gali skaudžiai nukentėti“, – paaiškino B.Simėnienė.
Kelią į verslą parodė pudelis
Šiaulietė juokavo, kad kelią į šunų kirpimo verslą jai parodė kitas jos augintinis – pudelių veislės šuo.
„Pudelį įsigijau su kilmės dokumentais, pradėjau jį vežioti į parodas. Nebuvo kam jo kirpti, tai pasiskaičiusi specialios literatūros pradėjau jį kirpti pati.
Sekėsi neblogai, pažįstami pradėjo prašyti apkirpti ir jų šunis. Taip po truputėlį ir įsitraukiau į šią veiklą, kuri netrukus tapo mano pragyvenimo šaltiniu.
Nors šunų parodos vyksta savaitgaliais, o pasiruošti joms skirdavau savo laisvalaikį, palaipsniui šis pomėgis ėmė trukdyti mano tiesioginiam darbui.
Po savaitgalį vykusių parodų grįždavau pavargusi, o pirmadienį – vėl į darbą. Teko apsispręsti, ką rinktis: darbą mokykloje ar pomėgį. Aš pasirinkau pomėgį. Tiesa, šis pomėgis netrukus tapo ir pragyvenimo šaltiniu, ir gyvenimo būdu.
Dabar paklausta net negalėčiau atskirti, kur čia darbas, kur poilsis, o kur asmeninis gyvenimas – viską tenka derinti prie šunų.
Įpratome atostogauti per parodas, o į svečius vykti tik trumpam – juk savo augintinių ilgesniam laikui vienų nepaliksi“, – šypsodamasi paaiškino šešis suaugusius šelčių veislės ir tiek pat rusų žaisliukų veislės šunų auginanti B.Simėnienė.
Šiuo metu šiaulietei tenka rūpintis ir trimis neseniai pasaulį išvydusiais šelčių veislės šuniukais.
Prašė tėvų nupirkti šuniuką
Nusprendus imtis šunų kirpimo B.Simėnienei kilo problemų dėl patalpų.
„Tuo metu gyvenome bute. Kad mano veikla netrukdytų šeimai, teko nuomotis patalpas. Tačiau pasirodė, kad patalpų nuoma – per brangus malonumas. Kadangi klientų daugėjo, nusprendėme, kad reikia parduoti butą ir ieškotis namo.
Įsigiję namą su erdviu kiemu problemą išsprendėme – atsirado vietos ir kirpyklai, ir veislynui, ir šeimai“, – sakė B.Simėnienė.
Paklausta, iš kur atsirado ta meilė šunims, Beruta tik šyptelėjo.
„Manau, kad su ta meile gyvūnams yra gimstama. Aš dar būdama maža labai norėjau šuniuko, prašiau tėvų jį nupirkti. Bet mano tėvai, būdami seno sukirpimo, įsivaizdavo, kad šuo turi gyventi tik lauke, pririštas prie būdos, o ne bute.
Todėl pirmąjį savo šunį – į auksaspalvį retriverį panašų mišrūną – aš įsigijau jau būdama suaugusi.
Prisiminusi draudimą turėti šuniuką aš tėvams vis pašmaikštaudavau: „Va, neleidote turėti vieno šuniuko, tai dabar turiu jų daug“, – juokavo B.Simėnienė.
Gilinosi į šunų psichologiją
Šiaulietė sakė, kad įsigydama pirmą šunį net nemanė, kad šis sprendimas taip stipriai pakeis jos gyvenimą.
„Įsigijusi šunį panorau jį išauklėti, ėmiau domėtis dresūra ir kažkaip pati to nepastebėjusi įsitraukiau į šią veiklą.
Antrą šunį jau sąmoningai pirkau su kilmės dokumentais, kad galėčiau dalyvauti parodose. Kaip jau minėjau, šis pudelių veislės šuo mane ir „išmokė“ kirpėjos amato“, – juokavo B.Simėnienė.
Pradėjus dirbti kirpėja Berutai teko gilintis ne tik į šios profesijos subtilybes, bet ir domėtis šunų psichologija – juk kerpant nepaprašysi šuns pasisukti, atsisėsti ar kurį laiką ramiai pastovėti.
„Kiekvienas šuo turi savitą charakterį. Klientas tau atveda savo augintinį, kurio tu anksčiau nesi mačiusi, ir tu turi per kelias minutes jį perprasti, kad žinotum, kaip su juo elgtis užkėlus ant kirpimo stalo – ar su juo kalbėti švelniai, ar griežtu tonu“, – apie profesijos subtilybes aiškino kirpėja.
Lengviau suvaldyti didelius šunis
B.Simėnienė neslėpė, kad nuo kerpamų šunų yra tekę ir nukentėti. Iš pradžių įkandimų pasitaikydavo dažniau. Tačiau įgijus patirties tokie atvejai tapo retenybe.
Pirmą kartą kirpti atvestus šunis kirpėja kiek ilgiau pratina prie jiems neįprastos vietos, aprodo keturkojams žirkles, kirpimo mašinėlę, stebi šunų reakciją į šiuos įrankius.
Kai kuriuos šunis yra tekę kirpti prieš tai uždėjus jiems antsnukius.
„Gali pasirodyti keista, tačiau kerpant lengviausia suvaldyti didžiųjų veislių šunis. Labai supratingi yra įspūdingo stoto juodieji rusų terjerai, sunkiausia ant kirpimo stalo sutarti su spanieliais – jie yra jautresnės psichikos“, – šunų charakterio skirtumus įvardijo kirpėja.
Daugiausia darbo tenka įdėti tvarkant ne kerpamų, o pešamų (triminguojamų) šunų – šnaucerių, Vakarų škotų baltųjų terjerų, foksterjerų – kailį.
Šuns kirpimas priklausomai nuo jo dydžio ir veislės ponios Berutos salone gali kainuoti nuo 20 iki 150 litų.
Labiausiai kišenę už jų augintinio išmaudymą ir kirpimą tenka patuštinti jau minėtų juodųjų rusų terjerų savininkams. Norint apkirpti tokį šunį, tenka užtrukti visą pusdienį.
Šuns kirpimas yra kūryba
„Šunų kirpėjos darbas iš tiesų nėra lengvas – reikia mokėti bendrauti ir su šunimis, ir su jų šeimininkais. Kartais būna labai sunku suprasti, ko klientas pageidauja, kaip jis įsivaizduoja savo šuns šukuoseną, reikia išmokti skaityti ir tarp eilučių.
Man šuns kirpimas yra kūryba. Kirpdama stengiuosi, kad šuniukas po šios procedūros atrodytų kuo gražiau.
Jei šunį kerpu parodai, tai turiu laikytis tam tikrų standartų. Tačiau ir čia yra vietos kūrybai bei improvizacijai.
Jei šuo atrodo ilgesnis, nei turėtų būti pagal standartus, kirpdama pasistengiu padaryti taip, kad po kirpimo vizualiai jis atrodytų trumpesnis.
Savaime suprantama, kad kirpėjo darbas yra ir atsakingas. Jei tavo apkirptas šuo laimi parodoje, tai laurai atitenka šuneliui, o jei nieko nelaimi, tai kalta dėl to lieka kirpėja“, – atviravo B.Simėnienė.
Kirpimo stilių nulemia ir sezonas
Pasak šiaulietės, kiekvienas kirpėjas dirba savaip, todėl niekada nebus taip, kad dvi skirtingos kirpėjos šunį nukirptų taip pat, nors abi ir laikytųsi tų pačių standartų bei naudotųsi tais pačiais įrankiais.
Didelę šunų kirpimo patirtį turinti šiaulietė sakė, kad dirbant šioje srityje reikia sekti ne tik naujoves technologijų srityje, bet ir madų tendencijas.
„Šunų, kaip ir žmonių, šukuosenos keičiasi priklausomai nuo mados. Pavyzdžiui, anksčiau pudelių savininkai pageidaudavo, kad augintinių ausis dengtų ilgesni plaukai, o dabar jau siekiama, kad šunelis atrodytų elegantiškiau.
Mados tendencijos labiausia lemia šuns snukučio kirpimą. Kerpat trumpiau ar paliekant ilgesnius plaukus keičiama snukučio forma.
Kirpimo stiliui įtakos turi ir sezonas. Vasarą klientai pageidauja, kad jų augintiniai būtų kerpami trumpiau, o žiemą prašoma palikti ilgesnius plaukus“, – sakė B.Simėnienė.
Naujausias tendencijas šunų kirpimo srityje B.Simėnienė stengiasi sekti dalyvaudama įvairiuose seminaruose. „Nors už dalyvavimą seminaruose tenka mokėti, stengiuosi jų nepraleisti, nes informacijos šunų kirpimo srityje, manau, tikrai niekada nebus per daug“, – tvirtino šiaulietė.
Negaili patarimų šunų savininkams
Į B.Simėnienės kirpyklą savo augintinį atvedę žmonės čia gali pasinaudoti ne tik kirpėjos paslaugomis.
Salone galima įsigyti ir šunims skirto maisto, skanėstų, šampūnų, žaislų, o svarbiausia – gauti patarimų.
„Zooparduotuvėse ne visi pardavėjai būna šios srities žinovai, be to, nematydamas gyvūno pardavėjas ne visada gali atspėti, ko konkrečiai reikėtų pasiūlyti.
Pastebiu, kad žmonės dažnai priperka to, ko jų augintiniui visai nereikia.
Dirbant šį darbą kartais daug laiko sugaišti bendraudamas su į saloną apkirpti atvedamų šunų savininkais.
Kalbiesi ne tik apie augintinių kirpimą ir jų šukuosenas, bet ir apie šunų priežiūrą, auklėjimą, dresūrą, veisimą“, – sakė kirpėja.
Užsiima ir šunų veisimu
B.Simėnienė dirba ne tik šunų kirpėja, bet ir dresiruoja šunis parodoms bei užsiima šelčių ir rusų žaisliukų veislių šunų veisimu.
„Man labiausia patinka ilgaplaukiai šunys.
Negaliu pasakyti, kad šelčiai yra gražiausi pasaulio šunys, tačiau šuo arba tau krinta į širdį, arba ne.
Man šelčiai – patys mieliausi šunys. Tai – šuo, su kuriuo tu nesusipyksi, kuris su tavimi gyvens ir tave supras. Tai – tylūs, santūrūs ir labai protingi šunys.
Na, o rusų žaisliukas – priešingybė šelčiui. Tai nenuorama, kuris nenustygsta vietoje ir kurį gali tekti pabarti, bet kuris taip pat yra labai prieraišus ir myli savo šeimininką“, – savo augintinių būdo skirtumus įvardijo B.Simėnienė.
Šuniukus auginti padeda dukra
Paklausta, kiek kainuoja vienos ar kitos veislės šuniukas, veisėja atsakė, kad tai priklauso nuo šuniuko išvaizdos ir to, ar jis atitinka veislės standartus.
„Šunų veisimas taip pat yra menas. Kokia bus vada, prognozuoju jau suleisdama šunis kergimui. Tačiau ne visada išeina taip, kaip tikiesi. Vienas tos pačios vados šunelis galbūt dalyvaus parodose ir savo šeimininkui pelnys laurus, o kitas bus tik namų džiaugsmas.
Todėl šunelių kaina svyruoja nuo 500 iki 2000 litų“, – paaiškino B.Simėnienė, kurios šelčių veislės kalė neseniai susilaukė trijų šuniukų vados.
„Šuniukų atėjimas į šį pasaulį visada suteikia džiaugsmo. Ypač tuo džiaugiasi mano pagalbininke tapusi dukra.
Deja, šis džiaugsmas dukrai baigiasi, kai su paaugusiais šuneliais, kuriuos jau spėja įsimylėti, tenka atsisveikinti, nes augintiniai iškeliauja į juos įsigijusių žmonių namus“, – portalui lrytas.lt sakė pedagogės karjeros dėl pomėgio šunims atsisakiusi šiaulietė.
