Žaismingą ir padūkusį Maksį kaunietis prieš dvejus metus įsigijo iš vieno Lietuvoje įsikūrusio Sibiro haskių veislyno. Tuomet keturkojis buvo visiškai mažas – vos trijų mėnesių.
Maksis fotografo namuose atsirado netrukus po to, kai šis neteko trejus metus auginto foksterjero Fikio.
Šuo pakliuvo po automobilio ratais ir žuvo. Vyras neslėpė, jog gailėdamas puikiai išdresuoto augintinio jis ir kiti šeimos nariai net nubraukė ašarą.
Po kurio laiko buvo nutarta, jog reikia naujo šuns. K.Fedirka pradėjo dairytis Sibiro haskių veislės.
Patiko mėlynos gyvūno akys
„Mane seniai žavėjo haskių grožis, gauruotas kailis, o ypač mėlynos migdolo formos jų akys.
Be to, iš šios veislės augintojų žinojau, kad šie keturkojai draugiški, linksmi ir labai energingi“, – kalbėjo kaunietis.
Įsigijęs Maksį K.Fedirka tikino net nepastebėjęs, kaip greitai jis iš mažo pūkuoto kamuolėlio išaugo į stiprų gražuolį. Gyvūno išvaizda traukia kone kiekvieno dėmesį.
Tačiau dažnai nenuspėjamas šuns elgesys ir jo išdaigos fotografą glumina.
„Augintinis draugiškas ir žaismingas, tačiau savito charakterio: sunkiai dresuojamas, nori išlikti nepriklausomas, jam stinga daugeliui šunų būdingos ištikimybės vienam šeimininkui. Be to, haskis nėra sargus, jis nesaugo nei namų, nei nuosavybės, o krėsti šunybes pasirengęs kone kiekvieną akimirką. nn Žmonės, perkantys šios veislės šunis, manau, į tai turėtų atsižvelgti. Pats Maksio nežadu atsisakyti, bet ateityje greičiausiai dairysiuosi kokio nors terjerų veislės šuns“, – prisipažino K.Fedirka.
Stiprūs medžiotojo instinktai
Namuose Maksis puikiai sutaria su fotografu, kitais šeimos nariais ir svečiais, labai mėgsta dėmesį, bendravimą, nenori ilgą laiką likti vienas.
Šuo nėra parodęs agresijos žmogui, tačiau daugelis, ypač smulkesnių gyvūnų, jam – medžioklės grobis.
„Maksio gyslomis teka medžiotojo kraujas, todėl kai kuriems gyvūnėliams jo reikia saugotis. Neseniai šuo pagavo ir papjovė po kiemą laksčiusį vaikų augintą kačiuką. Tai buvo siaubingas vaizdas“, – prisiminė K.Fedirka.
Haskis ne kartą yra susikibęs ir su kitais šunimis, todėl šeimininkui yra tekę juos skirti. Kol Maksis buvo mažas, K.Fedirka jį laikė namuose, tačiau keturkojui ūgtelėjus ir pradėjus draskyti ir graužti daiktus, jam įrengė aptvarą lauke.
Malonumas – traukti roges
Nuo pat pirmų keturkojo auginimo dienų kaunietis pastebėjo, jog Maksiui būtinas ne tik nuolatinis bendravimas, bet ir dideli krūviai, ypač bėgimas. Šuns energingumą geriausiai apibūdina posakis, jog laimingas haskis – pavargęs.
„Vienas didžiausių malonumų Maksiui – bėgimas. Kai pats pavargstu su juo bėgioti po miškus, sėdu į keturratį, o šuo patenkintas bėga paskui.
Šis keturkojis be poilsio gali nubėgti ne vieną kilometrą. Kad haskis nuvargtų, jį būtina kaip reikiant pavaikyti. Tačiau iš šuns galima pasimokyti ištvermės“, – tvirtino fotografas.
Maksiui labai patinka ne tik lakstyti miško keliukais, bet ir žiemą traukti roges. Jose mėgsta sėdėti ir pats K.Fedirka, ir jo atžalos.
Tačiau tėvams, norintiems, kad sniegu haskio traukiamos rogės taptų pramoga mažiems vaikams, patarė į tokį malonumą žiūrėti gana atsargiai.
„Praėjusią žiemą įsodinau trimetį sūnų Faustą į Maksio traukiamas roges ir paleidau pavadėlį. Šuo pasileido bėgti visu greičiu pirmyn. Paskui augintinį ir sūnų bėgau turbūt daugiau kaip kilometrą. Po to karto nepririšto šuns niekada nepaleidžiu su rogėse sėdinčiais vaikais“, – pasakojo K.Fedirka.
Haskiui būtina išsilakstyti
Vytautė Matusevičienė, kinologė:
„Haskiai buvo kinkomieji Sibiro čiukčių darbiniai šunys. Jie gali nukeliauti didelius atstumus ir dideliu greičiu tempti nelengvus krovinius. Šios veislės atstovams per dieną būtina nubėgti bent 5–7 kilometrus. Kitaip energijos neiškrovęs šuo gali imtis versti namus: draskyti ir graužti daiktus.
Sibiro haskiai – gaujos šunys, jie nemėgsta vienatvės. Blogai jaučiasi vieni palikti namuose, jiems greitai tampa nuobodu.
Haskiai nėra namų sargai, tačiau dažnai tampa puikiais draugais. Todėl norintys turėti ramų, sargų ar žaislinį šunį žmonės turėtų žinoti, kad haskis – ne jų keturkojis.
Galvojantys pirkti haskį taip pat privalo žinoti, kad šį šunį patariama vedžioti su pavadėliu, nes jis turi didelį troškimą bėgti. Paleistas ar pasprukęs nuo šeimininko šuo gali nubėgti labai toli ir nebūtinai jis iš karto grįš vos pašaukus šeimininkui.“
