„Abu mano šunys yra muzikalūs. Kai griežiu smuiku, keturkojai ne šiaip staugia, bet reaguoja į ritmą, garsus. Paprastai pirmasis pradeda Lordas, po kelių akimirkų prie jo prisijungia Lėja, ir tada galima išgirsti tikrą koncertą“, – juokavo 36 metų V.Čepinskis.
Smuikininkas tikino, jog nenorėdamas dažnai trikdyti kaimynų ramybės ilgų koncertų su gyvūnais nerengia, nors ir Lordas, ir Lėja pagal muziką gali staugti ne vieną kūrinį.
Lordas sirgo plaučių uždegimu
Itin retos Lietuvoje ispanų alanų veislės patiną Lordą smuikininkas su prieš kelis mėnesius žmona tapusia taip pat smuikininke Viktorija šįmet pavasarį į namus Kauno centre parsivežė iš gyvūnų prieglaudos.
„Su Viktorija mėgstame apsilankyti gyvūnų prieglaudose. Kai vienoje pakaunės prieglaudoje išvydome sergantį Lordą, ilgiau jo ten palikti nenorėjome“, – glostydamas tvirto sudėjimo keturkojį pasakojo V.Čepinskis.
Apie ankstesnius šio šuns šeimininkus muzikantas nežino nieko. Į prieglaudą gyvūnas pateko rastas žiemą lakstantis pamiškėje. Akivaizdu, jog jis buvo paliktas.
Prieglaudoje Lordas sunkiai sirgo plaučių uždegimu. Veterinarai net svarstė, ar gyvūnas išgyvens. Sergantis šuo iš vienos gyvūnų prieglaudos buvo perkeltas į kitą. Joje jis pradėjo sveikti. V. ir V. Čepinskiai į namus Lordą parsivežė vos tik šis pasveiko.
Ispanas patvirtino šuns kilmę
„Prieglaudoje Lordas buvo laikomas mišrūnu. Tačiau man į jį žiūrint buvo sunku tuo patikėti. Dėl šuns kilmės nutariau pasikonsultuoti su kinologais.
Kai išgirdau, kad Lordas gali būti Lietuvoje itin retos ispanų alanų veislės atstovas, jo nuotrauką nusiunčiau į Ispaniją vienam žinomiausių šios veislės šunų veisėjui.
Jis patvirtino, jog be jokių abejonių Lordas yra grynaveislis ispanų alanas“, – tvirtino V.Čepinskis.
Išgirdęs, jog šuo labai senos veislės palikuonis, smuikininkas pradėjo domėtis ispanų alanais. Jie kildinami iš Iberijos pusiasalio. Tvirti, protingi, labai sargūs, ištikimi. Apie pusšimtį kilogramų sveriantys Ispanijos alanai praeityje buvo naudojami gyvulių bandoms varyti, bulių koridoje, varomosiose medžioklėse, kare.
Prieš kelis dešimtmečius buvo manoma, kad šie stipruoliai išnyko, tačiau vėliau keletą šimtų šių gyvūnų pavyko rasti Pietvakarių Ispanijoje ir iš geriausių veislės atstovų padidinti populiaciją.
Sugraužė smuikininko batus
Praėjusią vasarą V. ir V.Čepinskių namuose apsigyveno dar vienas keturkojis – kalytė Lėja.
Smuikininkas tvirtino, jog jam liežuvis neapsiverčia mažylę vadinti mišrūne, todėl tikina, kad Lėja – kilusi iš kilmingos kiemsargių veislės.
„Lėją taip pat pamatėme gyvūnų prieglaudoje. Tuomet ji buvo vos dviejų trijų mėnesių. Iš karto nutarėme margakailę gražuolę pasiimti į namus“, – sakė V.Čepinskis.
Tuomet Lėja priminė mažą pūkuotą kamuoliuką. Tačiau dėl to, kaip ji sutars su gerokai didesniu Lordu, muzikantui ilgai nerimauti neteko.
Šunys iš karto susidraugavo, o kiek ūgtelėjusi Lėja net ėmė Lordui vadovauti. Šis dėl to ant kalytės nepyksta.
„Kol šunys buvo mažesni, jie labai dūkdavo ir mėgo graužti mūsų su Viktorija batus, nukentėjo net vieno stalo kojos. Pastaruoju metu augintiniai tampa truputį ramesni“, – teigė V.Čepinskis.
Staugia ir iš laimės, ir iš liūdesio
Birutė Linkienė
Kinologė
„Šunys dažnai staugia dėl vienatvės, tiesiog iš liūdesio. Tačiau staugti jie gali ir iš laimės, pavyzdžiui, pasitikdami į namus grįžtančius šeimininkus.
Neretai girdime apie šunis, kurie staugia pagal muziką. Tokių gyvūnų šeimininkai įprastai šunų staugimą vadina „dainavimu“ .
Garsinis šunų balso diapazonas yra maždaug aštuonios su puse oktavos. Panašiai toks yra ir žmonių. Tačiau šunų klausos jautrumas šiame diapazone yra labai aukštas. Tikriausiai todėl jie atskiria natas, lengvai išmoksta atlikti komandas, kurios duodamos švilpiant.
Pagal muziką arba dainas šuo staugia dėl to, kad tai jam patinka, suteikia džiaugsmo. Šuo tikrai „nedainuotų“, jeigu muzika jam nepatiktų. Priversti šunį koncertuoti, jeigu jis to nenori, manau, nepavyktų net didžiausiems muzikos virtuozams.“
