Nuo valkatos likimo išgelbėtas šuo dėkoja filharmonijos vadovui

Kauno valstybinės filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta vakare grįžęs po darbo ne tik pabučiuoja žmoną Rasą, bet ir turi apglėbti šunį Lorį. Antraip keturkojis garsiai loja, kol prisišaukia šeimininką.

Kauno valstybinės filharmonijos vadovas J.Krėpšta priglaustą mišrūną Lorį pats išmokė įvairių komandų.<br>I.Skliutaitės nuotr.
Kauno valstybinės filharmonijos vadovas J.Krėpšta priglaustą mišrūną Lorį pats išmokė įvairių komandų.<br>I.Skliutaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Iveta Skliutaitė

2013-11-14 15:03, atnaujinta 2018-02-20 09:13

Prieš dvejus metus J. ir R. Krėpštų namuose apsigyvenęs Loris – mišrūnas, kurio gyslomis teka nemažai vilkšunių kraujo.

Gyvūną muzikantai parsivežė iš Dzūkijos, kur kaime šalia Liškiavio ežero (Varėnos r.) turi sodybą.

„Išgirdome, kad netoliese gyvenantys žmonės išvažiuoja iš kaimo, o šunį palieka. Vietos gyventojai tokio didelio keturkojo priglausti nenorėjo.

Mums jo pagailo, todėl, kad šuo nevalkatautų ar neatsidurtų prieglaudoje, nutarėme parsivežti į Kauną. Štai kokį ištikimą ir tvirtą bičiulį užauginome“, – glostydamas augintinį pasakojo J.Krėpšta.

Priprato prie naujų namų

Loris – pirmasis šuo, kurį J. ir R. Krėpštos į namus įsileido po to, kai prieš penkerius metus krito jų numylėtinis bokseris Bilas.

„Bokserį turėjome 16 metų. Jį dar vaikystėje nupirkome dukteriai Linai. Kai jo netekome, labai liūdėjome. Net buvome pasižadėję daugiau niekada į namus neparsivesti jokio kito šuns, nebent, jeigu tai būtų vilkšunis.

Loris nėra grynaveislis šios veislės atstovas, tačiau turi labai daug bruožų. Neabejoju, kad vienas iš jo tėvų yra kilęs iš vilkšunių“, – kalbėjo J.Krėpšta.

Kai Loris rado naujus namus, jis buvo šiek vyresnis nei pusės metų. Gyvūnas greitai priprato prie naujų šeimininkų ir erdvaus jų kiemo.

Gyvūną šaukia nauju vardu

Kiek sunkiau šuniui buvo įprasti prie naujo vardo. Ankstesni šeimininkai mišrūną šaukdavo Lordu, tačiau J. ir R.Krėpštoms šis vardas pasirodė pernelyg dažnas. Jie augintinį praminė Loriu.

„Iš pradžių Loriu kviečiamas šuo suklusdavo, tačiau prie mūsų nepribėgdavo. Tačiau po kurio laiko naujasis vardas keturkojui tapo priimtinas, ir vos juo pašauktas šuo atbėga“, – sakė J.Krėpšta.

Filharmonijos vadovas Lorio niekada nevedė į dresūros mokyklą, tačiau protingą ir paklusnų gyvūną jam pačiam pavyko išmokyti įvairių komandų.

Šeimininkui liepus mišrūnas atbėga, sėda, gula, sveikinasi, atneša numestą lazdą. Be to, jis yra labai sargus šuo. Lojimu praneša apie kiekvieną svečią ar prie namų besiartinantį žmogų.

J.Krėpštai ypač atsidavęs Loris pasirengęs jį apsaugoti nuo menkiausio pavojaus.

Padeda atsikratyti streso

J.Krėpšta tvirtino, jog Loris puikiai padeda atsikratyti rūpesčių, streso ir blogų minčių. Vos išvydęs, kaip džiaugsmingai šuo šokinėja jį sutikdamas, muzikantas akimirksniu pamiršta visus rūpesčius.

Be to, atsiradus Loriui, filharmonijos vadovas ir jo žmona kur kas daugiau nei anksčiau priversti vaikščioti. Juos dažnai galima išvysti pušyne šalia namų Aukštutiniuose Kaniūkuose.

„Rytais Lorį dažniausiai išveda Rasa, o vakare šuo laukia manęs. Vos išvydęs skuba sveikintis, dažniausiai puola į glėbį ir laukia, kada apkabinsiu. Paskui abu traukiame pasivaikščioti.

Savaitgaliais, kai yra daugiau laisvo laiko, šunį vedžiojame kartu su žmona. Tai puiki proga pajudėti gryname ore“, – tvirtino J.Krėpšta.

Šiltuoju metu muzikantai dažnai važiuoja į sodybą. Kaskart kartu vežasi ir augintinį, kuris po šeimininkų valdas ir šalia esantį mišką laisvai laksto ištisas dienas.

Ypač Loriui patinka vaikyti zuikius ir stirnas.

Naujoje vietoje apsipranta pamažu

Birutė Karvelienė

Veterinarė

„Kol šuo pripranta prie naujos vietos ir šeimininkų, neretai praeina mėnuo ar net keli. Kuo šuo vyresnis, tuo jam sunkiau pakeisti aplinką. Prieš parsivesdami šunį į namus naujieji šeimininkai, jeigu tai įmanoma, turėtų kuo daugiau sužinoti apie gyvūno charakterį ir įpročius.

Šuo greičiausiai pyks ant naujų šeimininkų, jų neklausys. Norint, kad keturkojis greičiau apsiprastų, reikėtų iš senosios aplinkos paimti kokį nors jo daiktą: guolį, žaislą, drabužį. Tinka net ankstesnių šeimininkų nosinės, skarelės ar seni drabužiai. Nereikėtų šuniui gailėti dėmesio ir skanėstų, tačiau jų negalima duoti be saiko. Gyvūną pagirti ir palepinti reikėtų tada, kai jis įvykdo kokią nors komandą.

Dar labiau apsiginkluoti kantrybe reikia nutarus auginti iš gyvūnų prieglaudos ar gatvės paimtą šunį. Tuomet gyvūnui reikia rodyti daug dėmesio ir nustatyti tam tikras taisykles, kurių jokiu būdu negalima kaitalioti. Dresuoti šunį patariama, kai jis alkanas. Sotus gyvūnas į komandas gali reaguoti atsainiai. Šeimininkų mylimi pamestinukai dažnai atsilygina prieraišumu ir ištikimybe.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.