Katės žino, kad žmonės jas dievina, priešingai nei šunys, kurių vienintelis dievas – šeimininkas. Ir katės kuo puikiausiai supranta šeimininko balsą bei kvietimą vardu. Tik joms paprasčiausiai „dzin“. Katės į savo vardą reaguoja taip, tarsi tai būtų pašalinis trikdis. O mokslininkai paaiškino – kodėl.
Nors iš pažiūros daugeliui atrodo, kad katės neskiria šeimininko nuo kito asmens balso, Tokijo universiteto mokslininkai ištyrė kačių elgesį ir reakciją, leisdami joms klausytis garso įrašų, kuriuose užfiksuoti ir šeimininko, ir svetimų žmonių balsai.
Tyrimo išvadose rašoma, kad katės, išgirdusios savo vardą, judina galvą arba ausis. Mokslininkai pastebėjo, kad kai katė išgirsta „savą“ šeimininko balsą, judinamos ne tik ausys ar galva, kaip reakcija į garsą, bet ir išsiplečia jų akių vyzdžiai. Tai – tam tikra susijaudinimo forma.
Kaip tikino tyrimo bendraautorė Atsuko Saito, kačių ir šunų elgesio skirtumas paaiškinamas tuo, kad šunys buvo prijaukinti ir yra veisiami tam, kad įgyvendintų tam tikrus žmogaus poreikius, o katės ilgą laiką buvo auginamos tik tam, kad sumedžiotų peles. „Dabartinių kačių prigimtis kur kas labiau laukinė. Jos slepia savo emocijas taip, kaip tai daro laukiniai gyvūnai“, – sakė A.Saito.
Anot jos, laukinėje gamtoje sužeistas ar sergantis gyvūnas negali rodyti, kad yra paliegęs, mat plėšrūnas akimirksniu užuos nusilpusią auką ir niekas jų tikrai neišgelbės. Tai, kad katės labiau laukiniai gyvūnai nei negu šunys, leidžia suprasti, kodėl žaviosios murklės taip sunkiai leidžiasi dresuojamos.
Mokslininkai pridūrė, kad katės su žmonėmis gyvena apie 10 tūkst. metų, per kuriuos šios keturkojės vis tik išmoko bendrauti su žmogumi, o žmogus perprato jų charakterį. Mokslinis tyrimas publikuotas žurnale „Animal Cognition“.
