Žirgui judėti be pasagų – sveika, natūralu ir paprasta. Tuo įsitikinę vadinamųjų basakanopių („barehoof“) žirgų teorijos ir praktikos šalininkai visame pasaulyje.
Lietuvoje natūralia žirgo kanopų priežiūra domisi ir užsiima daugiausia tik moterys. Kai kurios šio amato mokosi norėdamos pasirūpinti savo augintiniais, kitos jau turi nemenką klientų būrį.
Neįprasta kalvyste užsiimančios moterys pripažino, kad dėl didelio fizinio krūvio ir nemažos traumų tikimybės moteriai vien iš to pragyventi sudėtinga.
Kai Laima Jokūbaitytė (26 m.) atvyksta į žirgyną, daugelis nustemba sužinoję, kad ši smulki jauna moteris tvarkys žirgui kanopas. Tačiau Laimai švelnumu pavyksta prisijaukinti net ir nervingus žirgus.
Vilkaviškyje gyvenanti L.Jokūbaitytė kanopų dildę pirmą kartą į rankas paėmė prieš šešerius metus. Pabuvusi keliuose seminaruose ir pasikonsultavusi su labiau patyrusiomis šioje srityje moterimis ji išmoko rūpintis savo žirgų kanopomis.
Prieš trejus metus Laima įsidrąsino padėti ir kitų raitelių žirgams.
„Ne vienas raitelis yra patyręs, kaip nelengva išsikviesti kalvį – kartais jo laukti tenka labai ilgai. Sužinoję, kad tvarkau savo žirgams kanopas, pažįstami ėmė prašyti, jog padailinčiau jas ir jų žirgams.
Taip iš lūpų į lūpas keliauja rekomendacijos, atsiranda vis daugiau susidomėjusių“, – sakė L.Jokūbaitytė.
Laima – diplomuota veterinarė. Studijuodama domėjosi kanopų anatomija, apie tai rašė savo diplominį darbą, kuriame lygino kaustomų ir nekaustomų žirgų kanopas.
Nekaustytų žirgų kanopos pagal daugelį kriterijų atrodė sveikesnės. Tai L.Jokūbaitytę galutinai įtikino, kad pasagos žirgams nereikalingos.
Savo sodyboje Laima laiko du žirgus – 8 metų stambintų žemaitukų veislės kumelę Eponą ir 11 metų mišrūną kastratą Žaibą. Abu juos Laima pirko dar kumeliukus. Dar du jos arklidėse gyvenantys žirgai priklauso kitiems savininkams.
Laimos augintiniai daugiausia juda ant minkšto paviršiaus – smėlio ir žolės, todėl ji tikrai nemato reikalo jų kaustyti.
„Seniau mano žirgų kanopomis rūpinosi kalvis. Sykį į svečius užsuko pažįstamos raitelės, kurios domėjosi nekaustomų kanopų priežiūra. Jos pastebėjo, kad vieno mano žirgo kojos kreivos – taip nutiko dėl netaisyklingo kanopų dailinimo. Tai ir paskatino mane pačią mokytis kanopų priežiūros“, – pasakojo L.Jokūbaitytė.
Anot jos, kai kurie žmonės įsivaizduoja, jog nekaustytos kanopos – tiesiog kanopos be pasagų, todėl baiminasi, kad žirgas negalės bėgti kietesniu paviršiumi.
„Kalviai prieš kaldami pasagą visai kitaip apipjausto kanopas. O nekaustytų žirgų kanopos prižiūrimos pagal specialią techniką – suapvalinami kraštai, kad kanopa nelūžtų, padas paliekamas kuo natūralesnis, kad žirgui nebūtų nepatogumų žengiant net ir per akmenis“, – aiškino L.Jokūbaitytė.
Dabar Laima turi apie 30 nuolatinių klientų, kurie žirgus laiko Kaune, Kaišiadoryse, Raseiniuose, Druskininkuose. Į ją daugiausia kreipiasi tie, kuriems jojimas – laisvalaikio malonumas.
Bet Laima įsitikinusi, kad nekaustomų kanopų naudą galėtų įvertinti ir profesionalūs raiteliai. Pavyzdžiui, ji pastebėjo, kad nepakaustytas žirgas kur kas geriau balansuoja ant slidaus paviršiaus žiemą.
„Sportininkai daugiausia buriasi žirgynuose – įprasta, kad ten nuolat lankosi kalvis, kuris ir pakausto žirgus. Bet jei iškyla problemų dėl kanopų būklės, žirgų savininkai kreipiasi į mus“, – sakė L.Jokūbaitytė, kuriai yra tekę stebėti, kaip nuėmus pasagas ir pradėjus dailinti specialiu metodu po truputį keičiasi ir gyja žirgo kanopa.
Šis procesas, nelygu, kokio senumo problema, gali užtrukti iki metų.
„Žirgo savininkai už vieno žirgo kanopų dailinimą moka 50 litų. Idealu, jei kanopos tvarkomos kas kelios savaitės. Šis darbas labai sunkus ir atsakingas, todėl vertas kiekvieno už jį gauto lito“, – atviravo Laima.
Kai tenka vykti į kitą miestą, ji stengiasi tą pačią dieną aplankyti kelis klientus. Bet per didelis krūvis greitai pakerta sveikatą. Todėl pragyventi vien iš šios veiklos L.Jokūbaitytė nesitiki.
„Tai nemoteriškas darbas. Galima sakyti, kad kitiems padedu daugiau iš idėjos. Ne visi žirgai kantriai laiko pakeltą kanopą. Kai per dieną tenka tvarkyti keliems žirgams kanopas, nelieka kantrybės švelnesniu žodžiu nuraminti jautrų ir nervingą gyvulį. Rimtesnių sužalojimų nėra tekę patirti, bet ne sykį žirgas bandė įspirti“, – sakė Laima.
Per vieną dieną daugiausia jai yra tekę sutvarkyti aštuoniems žirgams kanopas. Po tokio maratono Laima jautėsi išsekusi ir fiziškai, ir emociškai.
Vasarą jai labai skaudėjo nugarą, tad gydytojai kurį laiką buvo uždraudę lankstytis prie žirgų kojų. Dabar L.Jokūbaitytė nesiryžtų per dieną aplankyti daugiau kaip keturių žirgų.
Vilnietė Nadežda Konovalova (32 m.), tvarkydama dviem trakėnų veislės kumelėms – 16 metų Kupolei ir 13 metų Giedrai – kanopas, užtrunka 20 minučių. Kumelės pačios paduoda šeimininkei koją ir laiko ją pakeltą tiek, kiek reikia.
Be to, jau 10 metų kanopų drožimo patirtį turinti Nadia savo augintinėms kanopas dailina gana dažnai, nelaukia, kol atsiras problemų.
„Savo žirgams kanopų niekada nekausčiau, tad sunku palyginti. Žirgo kanopos apskritai tarsi veidrodis atspindi daugelį sveikatos problemų, o pasagos jas gali tik išryškinti. Todėl negalima sakyti: nekaustykite, ir viskas bus gerai.
Žirgo mityba turi būti visavertė. Kad kanopos būtų tvirtos, jis turi grūdintis pakankamai judėdamas įvairiais paviršiais“, – sakė N.Konovalova.
Pirmą kartą apie basakanopių žirgų priežiūrą Nadia sužinojo daugiau kaip prieš dešimt metų, kai apšlubo jos kumelė Giedra.
„Ėmiau aiškintis, kokios gali būti negalavimo priežastys. Kumelė ir iki tol būdavo be pasagų, bet tuomet žirgininkų forumuose sužinojau apie specialų nekaustytų kanopų drožimą. Ėmiau ieškoti daugiau literatūros. Interneto platybėse gausu ne tiktai teorinių straipsnių, bet ir detalių nuotraukų. Iš jų ir mokiausi“, – pasakojo moteris.
Kumelė pasveiko, o Nadia vis labiau gilinosi į kanopų drožimo amatą. Kai Lietuvoje atsirado praktinių seminarų šia tema, juose moteris nieko nauja nebesužinojo.
„Mane ši sritis domino ir traukė. Man visada įdomūs nauji dalykai, be to, patinka pačiai viską išsiaiškinti“, – sakė N.Konovalova.
Įgudusi dailinti savo žirgams kanopas Nadia netrukus sulaukė ir kitų prašymų padėti. Pirmąja kliente tapo jos mokinė, įsigijusi nuosavą žirgą.
„Po to ėmė kreiptis ir kiti raiteliai. Sunkiausia susitvarkyti su svetimu žirgu, nes ne visi laiko kanopą pakėlę taip, kaip mano kumelės. Tai ir šiaip fiziškai sunkus darbas, bet dar sunkiau, jeigu tenka laikyti žirgo koją iš visų jėgų – kai kurie sugeba ją išplėšti iš rankų. Taip pat niekada negali žinoti, kokios sulauksi šeimininko reakcijos, kai bendrauji su jo žirgu“, – aiškino moteris.
Nadiai per 10 metų pavyko išvengti rimtesnių traumų, tačiau nugaros skausmai – nuolatinis šio darbo palydovas.
Moteris augina dvi dukras: vienai – aštuoneri, kitai – vos dveji metai. Po antrojo gimdymo ji tik neseniai vėl grįžo prie šios veiklos.
„Tai tikrai nemoteriškas darbas. Be to, reikia gerų įrankių. Geresnė dildė kainuoja apie 80 litų, o naudotis gali nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių“, – skaičiavo N.Konovalova.
Seniau ji turėjo planų pakeisti padėtį Lietuvoje – troško skleisti šias idėjas, kad niekas nebekaustytų žirgų.
„Juk nuo sveikų kanopų priklauso ir bendra žirgo sveikata, ir judėjimo kokybė.
Bet netrukus pamačiau, kad didelės paklausos nėra, ne visiems šis metodas atrodo priimtinas. Be to, turiu pasirūpinti vaikais, šeima. Dabar man tai – tik papildomas darbas“, – sakė moteris, kurios draugystė su žirgais tęsiasi nuo 17 metų.
Jeigu žirgo savininkas pasiryžo nekaustyti augintinio kanopų, turi nusiteikti ir tinkamai jo priežiūrai.
– Kuo ypatingas basų kanopų drožimo metodas? – pasiteiravau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos (LSMU VA) lektorės dr. Jūratės Sabeckienės, kuri pati užsiima žirgų kanopų priežiūra, rengia mokymus ir seminarus šia tema.
– Šią sistemą sukūrė amerikietis kalvis Jaime Jacksonas, ilgai tyrinėjęs laukinių arklių ir naminių žirgų kanopas.
Basų kanopų priežiūros metodas nėra tiesiog arklio nekaustymas. Tai speciali, ilgalaikiais tyrimais pagrįsta ir naminiams arkliams pritaikyta kanopų priežiūros sistema, kuri apima viską, kas svarbu formuojantis kanopoms.
Pirmiausia žirgas turi gauti tinkamą pašarą, kuriame yra kuo mažiau angliavandenių. Idealu, jei žirgas gali laisvai judėti visą parą.
Speciali sistema garantuoja, kad žirgai judėtų kiek įmanoma skirtingais paviršiais.
Ši kanopų priežiūros sistema skiriasi nuo įprastos priežiūros, nes daug dėmesio skiriama padui, kanopos sienelei ir biomechanikai.
– Kaip tampama profesionaliais šios sistemos kalviais?
– Tarptautinė asociacija (Association for the Advancement of Natural Horse Care Practices) yra nustačiusi reikalavimus, pagal kuriuos sertifikuoti kalviai mokosi dvejus metus.
Lietuvoje dar nėra sertifikuotų šios sistemos kalvių, bet bendradarbiaujame su JAV ir Europos specialistais, buvome surengę parodomąjį seminarą ir privačių pamokų.
– Ar šis metodas tinka visiems žirgams?
– Tvarkant kanopas šiuo metodu galima ištaisyti kreivas kanopas, išgydyti įskilusias, atkurti silpną sienelę ar padą.
Pagerėja kanopų kraujotaka, žirgas ima stabiliau ir patikimiau judėti nelygiu paviršiumi, geriau stabdo, mažiau klupinėja ar slidinėja.
Kai žirgo kanopos sveikos, jis juda laisviau, plačiau, nejunta nuolatinio spaudimo ar skausmo.
Didžiausias trūkumas – kad žirgo savininkui reikia atidžiau prižiūrėti savo augintinį: rūpintis tinkamu pašaru, judėjimu.
Rezultatų nebus, jei žirgas 23 valandas per parą stovės garde.
Vis daugiau tokių žirgų galima pamatyti aukšto lygio konkūrų, išjodinėjimo, trikovės ar ištvermės varžybose, policijoje.
