Nusprendęs į šeimą priimti šunį, žmogus privalo suvokti, kad tik jis pats yra atsakingas už savo naująjį keturkojį šeimos narį. Šeimininkas turi garantuoti ir suteikti keturkojui gerovę, sveikatos priežiūrą, mitybą, socializavimą, auklėjimą ir pan.
„Renkantis šunį labai svarbu įvertinti savo finansines galimybes. Šuns įsigijimas yra tik maža dalis to, kas bus išleidžiama per visą jo gyvenimą“, – paskaitos „Noriu šuns: kaip išsirinkti tinkamiausią“ metu teigė kinologė.
Atminkite, kad šunį reikės maitinti, planuotai ar neplanuotai vesti pas veterinarus, skiepyti, palaikyti higieną. Be to, mylimą šunį norėsis vienu kitu žaislu palepinti ar į grožio saloną nuvesti.
Prieš įsigydami šunį turite nuspręsti, kur šuo gyvens – namuose ar lauke. Būtina įvertinti, kiek namų ploto galėsite skirti keturkojui. Tai labai svarbu renkantis šuns dydį. Jei nusprendėte šunį auginti lauke, būtinas tinkamo dydžio voljeras bei šilta erdvi būda. Nepamirškite, kad šunį, gyvenantį voljere, reikia vedžioti ir skirti daug laiko bendravimui su juo.
Rinkdamiesi šunį atsižvelkite į savo gyvenimo būdą ir pomėgius. Jei mėgstate būti mieste, eiti į kavines, renginius ir pan., rinkitės mažą šunį. „Kol kas mūsų visuomenė didelių šunų nepriima, tad gyvenantiems mieste geriausia išeitis – nedidelis šuo“, – teigė D.Kvedarienė.
Jei mėgstate sportuoti, nesirinkite lėto būdo šuns. Sportuojantiems tikrai netiks niufaundlendas ar senbernaras. „Jei neturite kantrybės auklėti šuns, jums netiks kurtai, nes tai šunys, kurie sprendimus priima patys“, – pasakojo kinologė.
Atkreipkite dėmesį į savo asmenines savybes. Jei esate pedantas, jus greičiausiai labai erzins slenkanti šuns pavilnė ar plaukais apkibę drabužiai. Rinkitės tokį šunį, kuris šeriasi mažiausiai arba minimaliai.
Pagalvokite, ar tikrai norite turėti šunį, jei bent vienas iš šeimos narių yra alergiškas gyvūnams. „Tyrimais įrodyta, kad alergiją sukelia ne plaukai, o pleiskanos, dulkės, seilės ir kt. Tiksliai žinant priežastį ir atsakingai pasirinkus veislę, kuri nekelia alergijos, šunį galima auginti ir alergiškiems žmonėms“, – sakė D.Kvedarienė.
Atminkite, kad jei bent vienas iš šeimos narių prieštarauja šuns auginimui, šuniui jūsų šeimoje ne vieta – anksčiau ar vėliau konfliktų bus.
Bene svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime – laikas. Tad jei neturite laiko sau – šuo jums ne pakeliui. Minimalus laikas, kurį būtina skirti šuniui per dieną, – viena valanda. „Jei nusipirkę aktyvų šunį ryte ir vakare pavedžiosite 10–15 minučių ir paliksite vieną namuose, didelė tikimybė, kad grįžę namo rasite nemalonią staigmeną“, – šuns vedžiojimo svarbą akcentavo D.Kvedarienė.
Prieš pasirinkdami, kokios veislės šunį norite auginti, turite žinoti, koks jūsų tikslas – vežiosite į parodas, vyksite kartu į medžioklę ar auginsite kaip dekoratyvinį gyvūną.
Daug keliaujantiems darbo reikalais šuo nereikalingas, o šuniui nereikalingas toks šeimininkas. „Pagalvokite, ar šuo bus laimingas, jei ilgiau bus paliktas svetimiems žmonės, negu džiaugsis šeimininko draugija“, – pasakojo kinologė.
Jei turite mažų vaikų šeimoje - vertėtų palūkėti. Vaikai gali bijoti šunų, be to, nesaugu palikti vaiko ir šuns be priežiūros.
Įvertinę savo galimybes, turite apsispręsti, kokio dydžio, veislės ir lyties šuns norite.
Mažų veislių šunys
Privalumai: tinka auginti namuose, kuriuose yra mažiau erdvės, mažus šunis labiau toleruoja visuomenė, mažiau išlaidų maistui, dažniausiai pigiau išlaikyti, lengviau keliauti, mažiau priežiūros reikalų.
Trūkumai: linkę daugiau loti, išrankesni maistui, jautresni šalčiui, ne visi noriai bendrauja su svetimais žmonėmis ar kitais gyvūnais.
„Yra paplitusi nuomonė, kad mažą šunį reikia vedžioti trumpiau. Tikrai ne. Minimali vedžiojimo trukmė priklauso nuo veislės, charakterio ir judrumo“, – tikino D.Kvedarienė.
Didelių veislių šunys
Privalumai: ištvermingesni, įspūdingesni sargai, pakantesni vaikams.
Trūkumai: reikia daugiau erdvės, maisto, dažniausiai brangiau išlaikyti, trumpesnė gyvenimo trukmė, ne visi žmonės toreluoja, fiziškai stipresni. „Jei tinkamai neauklėsite didelio šuns, tai šuo jus ves į lauką, o ne jūs šunį“, – juokavo kinologė.
Atminkite, kad didelis šuo gali gyventi ne tik lauke, tad neteisinga manyti, kad bute gyvenantis didelis šuo kankinasi. „Šuo daug geriau jausis gulėdamas prie šeimininko kojų negu vienas ir pamirštas voljere“, – sakė D.Kvedarienė.
Kas geriau – patinas ar patelė?
Patinas: didesnis ir stambesnis, linkęs dominuoti, klajoti, turi stipresnį medžioklės instinktą, psichiką ir elgseną veikia rujojančios kalės. Be to, patinai žymi teritoriją. „Jei gyvenate name, o savo namų kieme puoselėjate aplinką, auginate spygliuočius, patogiau auginti kalytę, mat patino šlapimas nudegins augaliją“, – patarė kinologė.
Patelė: prieraišesnės, smukesnės, švelnesnės ir nuolankesnės, tačiau bent kartą per metus rujoja. „Kraujavimas namuose ar būrys patinų, sekančių iš paskos, – vieniems problema, kitiems – ne“, – sakė D.Kvedarienė.
Kinologė pridūrė, kad nereikėtų tikėti mitu, jog kalytę būtina nors vieną kartą per gyvenimą sukergti. „Jei nenorite šuniukų, nekerkite niekada. Tačiau jei kalytė atsives palikuonių vieną kartą, tuomet kergti reikės periodiškai“, – tikino lektorė.
Grynaveislis ar mišrūnas?
Pasak kinologės, pasirinkus auginti iš prieglaudos paimtą mišrūną, nereikės mokėti pinigų už patį šunį. Be to, atliksite gerą darbą ir pasitarnausite gyvūnų gerovei. „Mišrūnas – tai puikus namų šuo, ne prastesnis už grynaveislį ir unikalus keturkojis. Priglausti benamį šunį – tai kilnus ir socialiai atsakingas elgesys“, – sakė D.Kvedarienė.
Anot jos, esminiai mišrūnų trūkumai – nežinia dėl jo tėvų ir kokio dydžio bei kailio rūšies šuo užaugs. Be to, sunku nuspėti, koks bus šuns temperamentas. „Tai šunys, kurie atsirado nežinia iš kur, galbūt bijo žmonių, turi elgesio sutrikimų. Tokiems šunims reikės daugiau dėmesio, socializacijos“, – pasakojo kinologė.
Jei nusprendėte auginti grynaveislį šunį, būsite tikri dėl nuspėjamo šuns temperamento bei išvaizdos. „Įsigiję grynaveislį galite būti tikri, kad užaugs toks, kokio tikitės. Žinomi jo tėvai ir protėviai, garantuojama, kad buvo tikrinama jų sveikata ir psichikos būsena“, – teigė D.Kvedarienė.
Pasirinkę auginti veislinį šunį žinosite apie jo paveldimas ar veislei būdingas ligas. Be to, žinosite preliminarią augintinio gyvenimo trukmę.
Veislinis šuo. Kas tai?
Kiekviena šunų veislė išveista kokiai nors užduočiai atlikti ir turi tik tai veislei būdingą išvaizdą bei temperamentą. „Negalima rinktis šuns tik pagal išvaizdą. Svarbi jo paskirtis, charakterio bruožai“, – sakė kinologė.
Kaip sakė D.Kvedarienė, veisliniai šunys labiau prižiūrimi, dalyvauja parodose, tvarkomi jų kilmės dokumentai. „Vienintelė šuns veislės garantija – tai kilmės dokumentai. Juose nurodyti keturkojo tėvai, sveikatos patikros žymos“, – tikino kinologė. Anot jos, dokumentai patvirtina ir tai, kad šuo atitinka veislės standartą, temperamentą. „Jei šuo elgiasi netipiškai, toks elgesys parodoje bus pastebėtas ir šuns nebus leidžiama dauginti. Jo palikuonys negalės turėti dokumentų“, – pridūrė D.Kvedarienė.
Iš ko sudaryta grynaveislio šuns kaina?
Veislinio šuns kaina priklauso nuo kelių aspektų. Pirmiausia kainos dydį koreguoja šuns tėvų titulai, iškovoti parodose. „Jei perkamas šuo yra čempionas – kainuos brangiau“, – tikino kinologė.
Šuns kaina priklauso ir nuo to, kur buvo sukergti jo tėvai. Jei sukergti užsienyje – tuomet dar brangiau. Taip pat reikalingi šuns sveikatos tyrimai, išlaikymas, priežiūra. Tad pats dokumentas – popieriaus lapas – nėra toks brangus, kad apsimokėtų šunis veisti be dokumentų.
Tad iš kur atsiranda veisliniai šunys be dokumentų? Tam, kad kalytė galėtų turėti palikuonių su dokumentais, jai reikia dviejų parodų įvertinimo „gerai“ arba „labai gerai“. Šunys be dokumentų atsiranda tuomet, kai kalytė, dėl tam tikrų trūkumų negavusi tinkamo įvertinimo, atsivedė palikuonių. „Būna, kad kilmės dokumentuose įrašyta „veislės brokas“. Tokio šuns dauginti nebegalima“, – tvirtino kinologė.
Kur geriausia įsigyti šunį?
Šunį galima įsigyti veislyne. „Veislynas – tai ne gardas, pilnas šunų. Veislyne gali gyventi ir vienas šuo, kuris vežiojamas sukergti su kitais veisliniais šunimis ir taip susilaukti palikuonių“, – pasakojo D.Kvedarienė. Pirkdami šunį iš veislyno, tikėkitės, kad veisėjas klausinės, kam parduodamas šuo ir kokiomis sąlygomis jis gyvens. Be to, veisėjas padės išsirinkti tinkamiausią, parinks norimo temperamento šuniuką.
Kinologė D.Kvedarienė patarė nepirkti šuns iš prekyviečių, mat ten dažniausiai norima kuo greičiau atsikratyti savo mišrūno šuns palikuonių: „Nusipirkus čihuahua turguje galima tikėtis, kad užaugs dobermanas.
Nerekomenduojama pirkti šuns iš tokių asmenų, kuriems nerūpi, kam šuo parduodamas, o šunį gali pristatyti tą pačią dieną į bet kurį Lietuvos kraštą ar atvežti iki artimiausios parduotuvės.
„Atsakingas veisėjas visada įsileis į namus ir parodys šuniuką, papasakos apie veislę ir visuomet ras laiko kalbėtis su būsimais šeimininkais“, – pasakojo D.Kvedarienė.
Jei nenorite veislinio šuns, keturkojį galima priimti į namus ir iš prieglaudos.
Kokį šuniuką galima pirkti?
Šunį galima įsigyti, kai jam sukanka 2–3 mėnesiai. Svarbiausia, kad perkamas veislinis šuo turėtų kilmės dokumentus. Jei kyla abejonių, ar dokumentai tikri, visada galima pasitikrinti Lietuvos kinologų draugijoje. Šunys turi būti paskiepyti, o žymos apie skiepus turi būti įrašytos europinio pavyzdžio gyvūno pase. Be to, veislinis šuo turi būti paženklintas mikroschema. Informacija apie mikroschemą privalo būti įrašyta pase. Anot kinologės, atsakingi veisėjai visuomet duoda vaistų nuo kirminų prieš skiepijant šuniuką.
Pirkdami šunį nepamirškite pasirašyti pirkimo–pardavimo sutarties. Jei perkate šunį, turintį veislės broką, – turi būti pateikta speciali forma ir pažyma, kad šuo parodose dalyvauti negalės ir negali būti kergiamas. Rūpestingi veisėjai šuneliui, keliaujančiam į naujus namus, visada įdės maisto kelioms dienoms ir išlydės su daugybe patarimų, kaip auginti šunį. Atminkite, kad susidūrę su problemomis ar netikėtumais augindami šunį visuomet galite kreiptis patarimo ar pagalbos į savo šuns veisėją.
