Įprasta nusidėjusio šuns išvaizda – panarinta galva, prigludusios ausys ir žvilgsnis pritvinkusiomis akimis iš apačios – tai tik reakcija į jūsų piktus žodžius. Deja, bet tai, dėl ko barate, šuo jau seniai užmiršęs.
„Kai kitą kartą rasite suniokotus namus ar sudraskytus daiktus, nepasiduokite pagundai apšaukti savo keturkojį. Jis savo kaltės nesupras“ , – po atliktų tyrimų tvirtino Teksaso „A&M“ universiteto Veterinarinės medicinos kolegijos profesorė Bonnie Beaver.
Nors internete pastaruoju metu itin populiari mada prie „nusikaltusio“ šuns pridėti pasiteisinimo raštelį ir visa tai užfiksuoti vaizdo siužete ar nuotraukoje, šios idėjos autorė, rašytoja ir portalo „Dogshaming.com“ įkūrėja Pascale Lemire taip pat tvirtina, kad šunys nejaučia jokios kaltės ar gėdos.
„Manau, kad šunys moka genialiai suvaidinti kaltę ir mus pavergti savo liūdna, sąžinės graužaties kupina snukio išraiška“, – tikina P.Lemire. Anot jos, šunys galvoja maždaug taip: „Mano šeimininkas yra labai piktas ir kažkodėl šaukia ant manęs. Jei aš priglaudžiu ausis, palenkiu galvą ir žiūriu štai tokiomis liūdnomis akimis, jis nurimsta ir nebešaukia.“
Pirmieji tyrimai siekiant nustatyti, ar šunys jaučia kaltę, pradėti dar 2009 metais. Juos inicijavo Niujorke esančios Barnardo kolegijos psichologijos profesorė Alexandra Horowitz. Tyrimo išvadas mokslininkė pateikė knygoje „Inside of a Dog: What Dogs See, Smell, and Know“.
Eksperimento esmė tokia: tyrime dalyvavo 14 šunų, kurių šeimininkai griežtai neleido suėsti jiems duotų skanėstų. Tuomet juos paliko vienus, o vaizdo kameros fiksavo gyvūnų reakcijas. Visi šeimininkai, grįžę pas savo augintinius, manė, kad šuo suėdė skanėstą, tačiau vieni šunys skanėstus iš tiesų suėdė, o kitus skanėstus paėmė tyrimą atlikę mokslininkai.
„Paaiškėjo, kad tas „kaltės“ žvilgsnis yra tik reakcija į šeimininko griežtą žodį ar barimą, ir visiškai nesvarbu – suėdė šuo skanėstą ar ne, visų jų snukio išraiška buvo vienoda“, – pasakojo A.Horowitz. Tačiau mokslininkė pridūrė, kad šunys galbūt gali jausti kaltę, tačiau tai jokiu būdu neatsispindi jų snukyje.
Kaip tikino A.Horowitz, net jei šunys ir nejaučia kaltės dėl to, ką padarė, jie gali pasimokyti iš savo elgesio: „Tik geriausia, kad juos ne tik baustumėte už nusižengimą, bet ir pagirtumėte už gerą poelgį ar atliktą veiksmą.“
Profesorė aiškina, kad „gailestingą“ snukio išraišką šunys nutaiso tam, kad šeimininkas kuo greičiau normalizuotų savo balso toną ir agresyvią kūno kalbą, arba pasiruošia tokiai šeimininko emocinei būklei.
Anot jos, žmonės yra labai smalsūs ir nori suprasti, ką iš tikrųjų jaučia gyvūnai. Deja, bet šioje srityje mokslas turi ribas. „Mes niekada nesužinosime visos tiesos, nes neturime galimybės jų paklausti, o jie – negali mums atsakyti“, – teigė A.Horowitz.
