Kaip prisipažino Greta, prieš dvejus metus jie turėjo labai ribotą sumą pinigų, tačiau troško džiaugtis keturkojo teikiamu jaukumu namuose. „Nusprendėme pirkti be dokumentų. Buvome nepatyrę, ieškojome pigesnio varianto“, – pasakojo Greta.
Radę skelbimą internete, Greta ir Vidas susiruošė apžiūrėti pasirinktų šuniukų. Kai nuvyko, buvo likę tik du. „Vienas buvo lėtas, pasyvus, o kitas be galo judrus. Pamanėme, kad tas judresnis bus sveikesnis, jį ir nusipirkome“ , – prisimena Vidas.
Vos tik parsivežus keturkojį į namus, naujiesiems šeimininkams kilo įtarimas, mat kalytė kliuvinėjo, trankėsi į sieną, baldus. Lauke į bortą nusibrozdino snukutį. Kaip sakė Greta, mintis, jog šuo gali būti aklas, kilo vos tik atvykus apžiūrėti šunelio, tačiau ji jas vijo šalin, tikėjo, kad šuo tiesiog perdėtai judrus.
„Kai pradėjome įtarinėti, kad mūsų šuo aklas, nuvežėme pas veterinarus. Jie patvirtino, kad šuo nemato. Paskambinome buvusiai šeimininkei. Ji grąžino pinigus ir pasiūlė pasikeisti šunį“, – sakė Greta.
Merginos teigimu, buvusi šuns šeimininkė siūlė apsispręsti: atiduoti šunį arba pasiryžti auginti. Tačiau iš pirmo žvilgsnio pamiltas šuo per keletą dienų tapo širdžiai brangiu augintiniu.
„Nusipirkome ją vos ne už paskutinius pinigus. Viskuo aprūpinome. Atiduoti neišdrįsome. Manau, kad tai likimas“, – kalbėjo Greta ir pridūrė, kad jau dvejų metų sulaukusiai kalytei, pavadintai Gazuole, neprošal būtų ir koks kitas keturkojis draugas.
Artimieji verkė
Paklausus, kokia buvo artimųjų reakcija dėl jų pasirinkimo auginti sunkią negalią turintį šunį, Vidas neslėpė: „Močiutė verkė. Verkė dėl šuns.“
Greta pridūrė, jog vieni liūdėjo dėl to, kad šuo aklas, kiti guodė, treti klausė, kam jiems reikalingas toks augintinis. „Tik vienas artimas žmogus pasakė, jog esame didvyriai, kad pasiryžome auginti aklą šunį“, – kalbėjo ji.
Į bėdas, kylančias dėl neregio šuns, pora žvelgia su šypsena ir optimizmu. Vos tik įsigiję šunį, Greta ir Vidas persikėlė gyventi į Vilniaus rajoną – ėmė statytis namą. Ten šuo gali lakstyti po pievą, niekieno netrukdomas džiaugtis laisve.
„Tik bėda, kad namų kieme yra tvenkinys, o Gazuolė labai mėgsta maudytis“, – juokdamasis sakė Vidas. Pirmą kartą į vandens telkinį kalytė įkrito netyčia. Anot šeimininkų, streso jiems buvo daugiau nei šuniui.
Kalytė buvo visa purvina, mat tvenkinys nešvarus. „Oi, kaip teko prausti“, – šypsojosi Greta.
Kai kaimynystėje nėra žmonių, Greta ir Vidas savo augintinę paleidžia palakstyti. Tačiau ją reikia akylai stebėti, mat smalsi uostinėtoja neretai nori nuklysti toliau nuo namų.
Pamiršta šuns negalią
Pokalbiui pakrypus apie bėdas, su kuriomis susiduria aklą šunį pasiryžę auginti žmonės, Greta tuoj pat prisipažino, kad Gazuolės aklumą dažnai pamiršta. „Ji tokia pat kaip ir kiti šunys“, – tikino mergina.
Žinoma, kalytė neišvengia ir skaudesnių bumbtelėjimų, susitrenkia ar nežymiai nusibrozdina snukutį. Tačiau šeimininkai tvirtina, kad keturkojė jau puikiai orientuojasi aplinkoje, žino, kurioje vietoje yra kliūtys. O jei namuose atsiranda naujas baldas, šuo reaguoja į šeimininkų perspėjimus. Kai Greta ar Vidas ištaria „opa“, tai reiškia, kad reikės lipti laiptais, o žodis „atsargiai“ reiškia kliūtį jos kelyje.
„Kai nuvažiuojame pas tėvus, ji greitai apsipranta ir eidama laiptų link, likus metrui iki jų, jau kelia leteną. Žino, kad tuoj bus pirmas laiptelis“, – pasakojo Greta. Anot jos, vienas kitas susidūrimas su kliūtimi – nieko tragiško.
Vido teigimu, tai, kad šuo nemato, tik dar labiau sustiprina kitus jo pojūčius: „Gazuolė kur kas jausmingiau reaguoja į žmones, ypač į svetimus.“ Be to, jos uoslė – ideali. Paslėpus žaislą net tolimiausiame namų kampe, visada suranda. „Jei nepasiekia surasto žaisto sugriebti dantimis ar letenomis, atsigula ir prašo, kad ištrauktume“, – šypsodamasis kalbėjo Vidas.
Moko kaip matantį šunį
Jaunuolių pora tikino, kad savo šunį auklėja ir dresuoja taip, tarsi jis viską matytų. Komandą „sėdėt“ jis išmoko per keletą valandų, taip pat paprastai išmoko ir komandas „gulėti“, „loti“.
Su kitais gyvūnais Gazuolė bendrauja įprastai: į vienus nereaguoja, su kitais draugauja, kartais dėl kokio skanėsto ir susipeša.
„Mano tėvai turi pekinuką. Tas šuo – namų princas. Kai atvažiuojame su savo šunimi, pekinukas akimirksniu puola, gina savo tvirtovę, o Gazuolė reaguoja taikiai, nesivelia į konfliktą“, – sakė Greta.
Pirmaisiais šuns auginimo metais jie kreipėsi į veterinarus tikėdamiesi, jog dar yra galimybių, kad šuo matytų bent per miglą. „Kalbėjomės su veterinarais, klausėme, ar tai įmanoma. Deja, mus perspėjo, kad tikimybė ką nors pakeisti menka, o procedūros ir operacijos labai brangios“, – pasakojo Greta.
Dabar, kai pora ėmė svajoti apie antrą šunį, abu teigia, kad ir keturkojį, ir žmogų, iš kurio pirktų šunį, rinktųsi atidžiau.
