„Neteisingai atlikto tyrimo stebint vilkus zoologijos sode rezultatai vis dar laikomi pavyzdžiu dresuojant šunis“, – mitus apie šuns dresavimą neigė šunų dresūros ekspertė bei gyvūnų elgsenos specialistė Daina Malickienė.
Nors šuo prijaukintas ir žmogui tapo labai svarbus jau senokai, iki praėjusio šimtmečio pabaigos šunys iš esmės nebuvo moksliškai tiriami. Šuo buvo tik veterinarinis objektas. Tačiau 1997 metais didžiulį postūmį mokslui suteikė genetiniai tyrimai, kurių išvados publikuotos žurnale „Science“. Ištirti šuns ir vilko genomai parodė, kad visos naminių šunų veislės turi vieną bendrą protėvį, o vilko ir šuns rūšys atsiskyrė jau prieš 100 tūkst. metų.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) šunų dresūros ekspertė D.Malickienė aiškino, kad tiek žmonės, tiek šunys turi savo nuomonę apie tarpusavio bendravimą. Žmogaus požiūriu, šuo yra naudingas gyvūnas ūkyje, verslo ar pomėgio objektas, kompanionas, šeimos narys.
Tuo tarpu šuns požiūris į žmogų, šeimą ir aplinką lieka neaiškus.
Klaidingais tyrimais remiasi ligi šiol
1947 metais gyvūnų elgesio specialistas šveicaras Rudolphas Schenkelis išleido knygą „Expressions Studies on Wolves“, kurioje aprašė kelerius metus Ciuricho (Šveicarija) zoologijos sode stebėtus vilkus. Joje aiškinama, kad vilkų gaujose galioja itin griežta hierarchija. Manyta, kad gaujoje yra vienas aiškus lyderis, ir bet kokia konkurencija joje yra slopinama. Tačiau esminis šio tyrimo trūkumas – tai, kad vilkai stebėti ne natūralioje gamtoje, o ankštame zoologijos sode. „Tai tas pats, kas lyginti žmonių bendravimą laisvoje visuomenėje ir asmenų santykius Lukiškių tardymo izoliatoriuje“, – Lietuvos kinologų draugijos organizuotame seminare pridūrė kinologė D.Malickienė.
Praėjus keliems dešimtmečiams nuo R.Schenkelio išleistos knygos, panašų tyrimą atliko autoritetingas JAV mokslininkas bei vilkų žinovas Lucyanas Davidas Mechas. Savo 1970 metais išleistoje knygoje „The Wolf: Ecology and Behavior of an Endangered Species“ jis aprašė vilkų, kurie buvo laikomi nelaisvėje, elgseną. Tačiau šį kartą ne zoologijos sode, o imituojant natūralias gyvenimo sąlygas – t.y. didelėje aptvertoje gamtos teritorijoje.
Stebėjimų išvados atskleidė, kad nesvarbu, kiek vilkų būtų aptvare, tarp jų nusistovi griežta hierarchija. Gaujos vadu tampa stipriausias, agresyviausias vilkas, kurio kiti prisibijo. Patelių gretose taip pat atsirasdavo stipriausia ir sveikiausia. Be to, pastebėta, kad gaujoje galimybę daugintis turėjo tik du, stipriausi, priešingos lyties atstovai.
L.D.Mechas atrado, kad tarp aptvare gyvenančių vilkų konkurencija ir konfliktai kyla tik dėl gyvybiškai svarbių dalykų – ėdesio ir galimybės daugintis. O jei kuri nors nedominuojanti patelė susilaukdavo palikuonių, lyderė suėsdavo jos vilkiukus.
Taigi dėl nelaisvėje laikytų vilkų tyrimo atsirado terminas „alfa patinas ar patelė“, arba kitaip – dominuojantys individai.
Aptvertoje teritorijoje stebėtoje vilkų gaujoje išryškėjo dvi būdingos santykių aiškinimosi pozos – dominavimo ir paklusnumo. Taip parodomas statusas gaujoje, ypač esant konfliktinei situacijai. „Paklusnumo pozą parodęs vilkas paliekamas gyventi“, – L.D.Mecho tyrimo išvadas komentavo kinologė D.Malickienė.
Vilkų elgseną pritaikė šunims
Ilgą laiką manyta, kad šuo – tai prijaukintas vilkas, todėl mokslininkai ėmė kalbėti, jog šuns elgsena ne daug kuo skiriasi nuo vilko, t.y., tarpusavio bendravimo modelis formuojamas pagal griežtas hierarchijos taisykles.
Bene aktyviausiai hierarchijos modeliu dresuojant šunį rėmėsi kinologas Cesaras Mellanas, vedęs ištisą seriją specializuotų laidų televizijos kanalui „National Geographic“. Jis aiškino, kad kone vienintelis būdas išauklėti ir suvaldyti šunį – tai parodyti, jog dominuojantis individas gaujoje (šeimoje) – tik šeimininkas.
Toks vienareikšmis požiūris į hierarchinį modelį ėmė keistis, kai atsirado galimybė filmavimo kameromis stebėti vilkus natūralioje gamtoje, o ne dirbtiniame aptvare.
Hierarchija? Nieko panašaus!
9-ajame dešimtmetyje tas pats vilkų elgsenos ekspertas L.D. Mechas, pasinaudodamas filmavimo kameromis, stebėjo vilkus gamtoje. Paaiškėjo, kad natūralioje aplinkoje vilkai elgiasi pagal visai kitokius elgsenos modelius, nei elgėsi uždaryti aptvare.
2003 metais išleistoje knygoje „Wolf Social Ecology“ vienas jos autorių L.D.Mechas jau aiškino kad vilkai suburia šeiminę grupę, kurią sudaro besidauginanti pora, ankstesnės vados vilkai ir antros kartos palikuonys. Pasirodo, jog gamtoje vilkų gauja yra darni šeima, kurios nariai rūpinasi vieni kitais.
Pastebėta, kad suaugę vilkai kartais atiduoda savo ėdesio dalį kitiems – jaunesniems ar pasiligojusiems gaujos nariams, o nuožmios kovos dėl kąsnelio vilkų gaujoje nėra.
Naujos šeimos ir gaujos sudaromos tuomet, kai užaugęs vilkas šeimoje ima rodyti agresyvumo požymius. Jis išvaromas ir klaidžioja tol, kol suranda sau antrą pusę bei teritoriją, kurioje galėtų prasimaitinti ir daugintis. „Tai labai sudėtingas procesas“, – kalbėdama apie L.D.Mecho pakartotinius tyrimus pridūrė gyvūnų elgsenos specialistė D.Malickienė.
Natūralioje gamtoje gyvenančių vilkų gaujoje beveik nepasitaiko agresyvumo išpuolių, tačiau pasireiškia itin stipri agresija svetimų, gaujai nepriklausančių vilkų atžvilgiu. Pavyzdžiui, jei vienas iš vilkų poros žūva, likusiam vilkui labai sunku sudaryti naują porą ir susirasti partnerį. „Vilkai yra monogamai“, – teigė kinologė.
Sulaukėjusių šunų elgsena – ne kaip vilkų
Norint paneigti griežtos hierarchijos egzistavimą tarp šunų, buvo ištirtos Indijai priklausančiame Vakarų Bengalijos regione gyvenusių valkataujančių šunų gaujos. Tyrimą atlikęs biologijos mokslų daktaras iš Indijos Samiras Kumaras Palas pastebėjo, kad šunys gyveno gaujomis, bet ne šeiminėse grupėse. Be to, tarp gaujos narių nebuvo jokios kooperacijos – kiekvienas individas savimi rūpindavosi pats.
Biologo S.K.Palo tyrimą išanalizavęs veterinarijos mokslų daktaras iš Didžiosios Britanijos Johnas Bradshawas 2009 metais publikuotame mokslo žurnale „Journal of Veterinary Behavior“ pateikė duomenų, kurie patvirtino, kad šunų tarpusavio bendravimas iš pagrindų skiriasi nuo vilkų.
Nustatyta, kad ilgalaikės šunų poros susidarydavo retai, o jei ir susiporuodavo, atžalomis rūpindavosi tik kalės. Tiesa, bene vienintelis panašumas į vilkų gaujos elgsenos modelį – itin retai pasitaikantis agresyvus elgesys tarp grupės narių. Dažniausiai šunys rodė daug raminamų elgsenos pozų.
Agresyvumo apraiškos pastebėtos tik kalėms rujojant ir patinams susikovus dėl patelės. Tiesa, kalės, susilaukusios palikuonių, tapdavo agresyvesnės, tačiau tarp savęs nekonkuruodavo. Nepastebėta ir infanticido (savų ar svetimų atžalų naikinimo. – Red.).
Palyginti su vilkais, šunys nebuvo tokie agresyvūs svetimų šunų, nepriklausančių jų gaujai, atžvilgiu, nesikooperuodavo norėdami apginti savo teritoriją.
Taigi šunys yra socialūs gyvūnai ir turi įgimtą poreikį būti grupėje. Jie blogai jaučiasi, jei per tam tikrą laiką gauna per mažai socialinių kontaktų. Jiems reikia bendrauti ne tik su žmonėmis, bet ir su kitais šunimis. Vieno tyrimo metu į nedidelę teritoriją buvo suvaryti aštuoni šunys – jie tik keitėsi nuolankumo pozomis. „Joks lyderis gaujoje neišryškėjo“, – teigė kinologė D.Malickienė. Tad šunų gaujos buriasi negriežtos hierarchijos principu.
Vilko neprisijaukinsite
Mitą, jog šuo – tai prijaukintas vilkas, paneigė Budapešto (Vengrija) Lorando Etvešo universiteto mokslininkų komanda, 2001 metais atlikusi eksperimentą. Jame dalyvavo 30 biologijos studentų savanorių. Pusei jų buvo duoti 3–5 dienų vilkiukai, atskirti nuo motinos. Keturkojai su savo laikinaisiais šeimininkais kartu buvo 24 valandas per parą – tiek paskaitose, tiek darbe ar net viešajame transporte. Kitiems tyrimo dalyviams buvo duoti tokio paties amžiaus šuniukai.
Iš pradžių buvo manyta, kad vilkai, būdami itin socialioje aplinkoje tarp žmonių, ims elgtis kaip šunys ar bent jau panašiai. Pasirodo, šunų ir vilkų elgsena buvo visiškai skirtinga. Jau nuo trečios tyrimo savaitės šuniukai patys prašydavosi žmogaus dėmesio, tuo tarpu vilkiukai buvo agresyvesni ir į žmogų nekreipė dėmesio.
Paaiškėjo, kad vilkai yra gerokai savarankiškesni ir visiškai nepriklausomi nuo žmogaus, o tam tikras užduotis atlieka geriau negu šunys.
Pastebėta, kad vilkai nežiūri į akis, nes bendraujant tarpusavyje žiūrėti į akis – agresijos požymis. Todėl jie vengia akių kontakto ir su žmogumi. „Turbūt dėl to, kad jie nežiūri į akis, jiems sunku suvokti mus, nes žmogaus emocijas geba perduoti ir žvilgsniu, veido išraiškomis. Tiesiog vilkai neturi įgimto gebėjimo bendrauti su žmogumi“, – tyrimą komentavo kinologė D.Malickienė.
Tad nors šuo ir yra atsiradęs iš bendro su vilku protėvio, tačiau jokiu būdu nėra prijaukintas vilkas. „Galima sakyti, jog šuo – atsilikusio vystymosi vilkas“, – konstatavo kinologė.
„Alpha roll“ metodas
Tad kas nutinka, kai šeimininkai šunį auklėja pagal nugirstas klaidingas teorijas, neva šuo – hierarchinis gyvūnas, kuriam reikia aiškiai parodyti vietą šeimoje?
Šunų tarpusavio santykiai priklauso nuo situacijos ir ankstesnės patirties. Kaip sakė D.Malickienė, lygiai taip pat formuojami šeimininko ir jo šuns santykiai: „Šuns prigimtinė savybė – mokymasis bendrauti pagal tam tikras asociacijas ir patirtį. Pats žmogus yra hierarchinė būtybė, todėl auklėdamas šunį tas pačias taisykles bando taikyti ir jam.“
Pavyzdžiui, jei šeimininkas nutaria, kad šunį auklėti geriausia pagal hierarchijos modelį, ir šuns vietą šeimoje bando parodyti taikydamas „alpha roll“ metodą (kai šuo paguldomas ant nugaros ir prispaudžiamas. – Red.) – galimi trys atsako variantai: šuo nesipriešins; išsprūs ir pabėgs; parodys agresiją ir priešinsis.
Pirmuoju atveju šuo gali tiesiog išsigąsti grėsmingai nusiteikusio šeimininko ir nutaisyti nuolankią pozą. Šeimininkas, žinoma, pagalvos, kad taip parodė savo šuniui žemiausią hierarchinę padėtį šeimoje.
Jei šuo bandys pabėgti, šeimininkas pamanys, kad šuo nepageidauja būti žemiausioje hierarchinio modelio pozicijoje. „Nors šuo pabėgo ir pasidavė, žmogus jį vis tiek pasigaus, per jėgą paguldys ir prispaus“, – absurdišką padėtį komentavo kinologė.
Tuo tarpu šuo, jausdamasis nemaloniai dėl šeimininko sukeliamo streso, gali ir agresyviai pasipriešinti. „Ir tada įvyksta pats blogiausias scenarijus: šuo suurzgia, o išsigandęs šeimininkas jį paleidžia“, – tvirtino D.Malickienė. Šuniui tai reiškia, kad vienintelis būdas atstumti šeimininką – išgąsdinti jį.
Tokiu atveju „alpha roll“ metodas gali atsisukti prieš patį šeimininką. Kas kartą šuniui priešinantis teks spausti jį vis stipriau. Toks elgesys prives prie to, kad sužlugdysite savo šuns asmenybę arba jis išmoks taip agresyviai ir nekontroliuojamai elgtis, kad reikės itin griežto dresuotojo pagalbos. „Dar blogiau – šeimininkui pasirodys, kad šuo yra pavojingas, ir jį užmigdys“, – sakė VSAT kinologė bei gyvūnų elgsenos ekspertė.
Kas žaloja šuns psichiką?
Visuomenėje vis dar gajūs mitai, kurie ne tik nepasitarnauja dresuojant šunį, bet ir žaloja keturkojo psichiką, gadina šuns ir šeimininko santykius. Bene populiariausi „hierarchinio“ mokymo mitai yra šie:
demonstruoti agresiją žaidžiant su savo šunimi, pavyzdžiui, tampant virvę neleisti jam laimėti, taip parodant, kad lyderis yra šeimininkas;
rodyti, kad visas maistas priklauso tik lyderiui (šeimininkui), o šuo gali ėsti tik tada, kai sotus bus šeimininkas;
pačiam lipti į šuns guolį ir taip keturkojui parodyti, kad jo guolis priklauso šeimininkui – „alfa dominantui“;
neleisti šuniui eiti pirmam pro duris, taip parodant, kad šeimininkas kontroliuoja kiekvieną šuns žingsnį.
Tačiau kyla klausimas, ar tikrai to reikia jūsų šuniui, jums ir jūsų santykiams? Aukščiau išvardytais mitais vadovautis dresuojant savo šunį neverta, nes savo augintinį galite išmokyti komandų – atiduok, paleisk, griebk – ir žaidžiant nereikės rodyti jokios agresijos. Lygiai taip pat šunį galima išmokyti eiti į savo guolį, pro duris ar ėsti pagal jūsų komandą. Viso to pasiekti galima nenaudojant jokių fizinės prievartos ir nerodant hierarchijos.
Taigi socializuokite savo šunį, išmokykite jį elgtis paklusniai skatindami, o ne bausdami ar per prievartą rodydami lyderio vaidmenį.
Pavyzdžiui, manoma, kad jei šuns guolis bus ten, pro kur dažnai vaikšto šeimos nariai, šuo ims manyti, kad jis yra pagrindinė figūra. „Nemanau, kad žmonės pro šunį vaikšto pirštų galais tuo metu, kai jų šuo nori pailsėti. Bet kurį gyvą padarą erzina, kai susiruoši miegoti, o kažkas vis išbudina“, – aiškino D.Malickienė.
Tad į šoną patrauktas guolis ir taip išspręstos šuns elgsenos problemos susijusios ne su lyderyste ar hierarchija, o su elementaria galimybe šuniui netrukdomam pailsėti.
Kokie turi būti žmogaus ir šuns santykiai?
Bene vienas svarbiausių šuns ir šeimininko bendravimo aspektų – keturkojo pagarba žmogui. „Jūs savo šuniui turite būti tas asmuo, kuriuo šuo gali pasitikėti kad ir kas nutiktų, kad ir kokie aplinkos veiksniai trikdytų“, – tvirtina dresuotoja D.Malickienė.
Atminkite, kad dominavimas – tai agresijos rodymas tarp gyvūnų, kai varžomasi dėl tam tikrų išteklių – ėdalo, vandens, teritorijos, gyvenimo partnerių ir galimybės daugintis.
Todėl nėra jokių priežasčių šeimininkui rodyti šuniui savo viršenybę. Be to, žmogus agresiją ir norą dominuoti rodo ne tada, kai jis nori šunį ko nors išmokyti, o tada, kai pats būna įniršęs, blogos nuotaikos ar agresyviai nusiteikęs.
Patyręs šeimininko ar kito asmens agresiją, šuo gali tapti jautrus, nuliūdęs, išsigandęs. Mokydami šunį elgtis tinkamai teigiamo paskatinimo metodais, išvengsite konfliktų ir galimybės sukelti agresyvų šuns atsaką.
Taigi agresijos šuniui rodymas, „alpha“ ar „dominanto“ pozicijos demonstravimas – tai pasenę gyvūno auklėjimo metodai. Nuo to laiko, kai L.D.Mechas iš naujo atliko tyrimą ir paneigė savo ankstesnį teiginį, kad vilkų gaujoje egzistuoja griežta hierarchija, praėjo daugiau nei dešimtmetis, tačiau ši teorija vis dar gyva, ir ja vis dar klaidingai vadovaujamasi auklėjant ir dresuojant šunis.
„Mus, žmones, šunys traktuoja kaip savo tėvus. Tik klausimas, ar mes šunį laikome savo vaiku? Dažniausiai darome taip, kaip mums patogiau“, – sakė kinologė.
Atminkite, kad ir patys jausitės geriau, kai nereikės savo šuns vartyti, spausti prie žemės ar taikyti fizinių bei psichologinių bausmių.
