Aišku ji manęs paprašė trumpai priglausti šuniuką, nes jos Labradoro retriveris ją būtų užlaižęs negyvai. Aš nebuvau šunų mylėtoja, nemėgau jų šlapio plaukų kvapo. Bet ką darysi, priėmiau „laikinai“. Tas „laikinai“ pradėjo eiti penktus metus. Dabar neįsivaizduoju, kaip būtų galima gyventi be šuns. Tokio prieraišumo ir atsidavimo iš jokio žmogaus niekada negausi. O svarbiausia niekas nesmirdi ir tie plaukai nenervina.
Aišku, namuose nukentėjo katinas, nes jis buvo namų vadas, gal metus liūdnas vaikščiojo, o dabar vadovo pozicijas vėl atsikovojo. Taip viskas ir vėl atsistojo į savo vietas.
Tai tiek apie savo Zurziuką (čia kaip jau labai, labai gera būna).
P.S. O Zurza pavadinom todėl, kad jau labai zirzė, kad ją ant sofos priimtume. Tad dabar Zurza ir sofa yra dvi geriausios draugės.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
