Upsalos žemės ūkio universiteto mokslininkai atliko bandymą, kuriame dalyvavo 12 biglių veislės šunų. Visi jie buvo išmokyti atlikti tam tikras užduotis, pavyzdžiui, tempti, nešti daiktus ar net spaudyti žaislinio pianino klaviatūrą.
Po savaitės kiekvienas iš šių apmokytų šunų buvo nuvestas į bandymų kambarį, kuriame turėjo atlikti išmoktą užduotį. Jei šuo per penkias minutes atlikdavo duotą komandą, jis gaudavo vieną iš trijų apdovanojimų – skanėstą, kontaktą su žmogumi arba su kitu šunimi.
Tuomet kontroliniai šunys (nedresuoti ir specialiai nemokyti) buvo atvesti į tą patį bandymų kambarį. Po tam tikro laiko šunys taip pat buvo apdovanoti prizu, tačiau už nieką, ir visai nesvarbu, ką jie tame kambaryje veikė.
Ir ką gi mokslininkai atrado? Šunys, gavę apdovanojimą už atliktą darbą, uodegas vizgino kur kas stipriau, negu tie, kurie gavo skanėstą ar buvo paglostyti už nieką. Tiesa, šunys aktyviausiai uodegą vizgino dėl skanėsto, o ne dėl kontakto su žmogumi.
„Eksperimente dalyvavę šunys vizgino uodegą ir rodė emocijas ne tik tikėdamiesi apdovanojimo, bet ir dėl to, kad patys galėjo valdyti situaciją ir „užsidirbti“ tą apdovanojimą", – rašoma žurnale „Animal Cognition“.
Šunys, kurie skanėstus gaudavo neatlikę jokios užduoties, elgėsi visiškai kitaip. „Pastebėti keturkojų nusivylimo ženklai. O tai – reakcija į atsitiktinai teikiamus apdovanojimus“, – teigiama žurnale.
Kai tai paaiškinti? Mokslininkai teigia, kad šunys mėgaujasi galėdami išmokti ką nors nauja ir tampa laimingi, gavę už tai apdovanojimą. Tai – elementarus evoliucinis reiškinys, instinktas išgyventi ir tobulėti.
„Rezultatai paaiškina teoriją, kad galimybės išspręsti užduotį, atlikti sprendimus ir tobulinti kognityvinius gebėjimus yra glaudžiai susijusios su emocine gyvūnų patirtimi ir, žinoma, laime“, – rašo švedų mokslininkai.
Taigi kai kitą kartą duosite skanėstą šuniui, leiskite jam jį „užsidirbti“.
