Paaiškėjo, kad akies kontūro, rainelės spalvos ir snukio išraiškos pokyčiai yra dalis ypač sudėtingos komunikacijos, kurios žmonės paprastai pastebėti negali.
Mokslininkas Sayoko Ueda iš Tokijo technologijų instituto bei Kioto universiteto inicijavo tyrimą, kuriame dalyvavo 25 skirtingų veislių ir amžiaus laukiniai šuniniai žinduoliai ir naminiai šunys. Eksperimento metu ištirtos snukio išraiškos bei akių pokyčiai šunims bendraujant tarpusavyje.
Pastebėta, kad šunys, turintys išraiškingiausias akis, labiau linkę gaudyti savo grobį ir gyventi grupėmis. Būtent tokios akys reikalingos persekiojant ir pribaigiant auką.
Tie, kurių akys buvo ne tokios išraiškingos ir sunkiau pastebimos snukio plote (mažos, pridengtos vešliais plaukais, neryškios, neišsiskiriančios), buvo linkę į atsiskyrėlišką gyvenimą arba sukiodavosi poromis.
Profesoriaus S.Ueda vadovaujamą tyrimą atlikusi komandą keturkojus suskirstė į tris grupes. Grupėje A – pilkasis vilkas, kojotas ir auksinis šakalas. Šių laukinių šunų akių rainelės buvo gerokai šviesesnės negu vyzdžiai, o snukio kailio raštai tokie, kad jų akys būtų aiškiai pastebimos.
B grupėje buvo dingas (sulaukėjęs šuo), prijaukintas vilkas ir amerikinė lapė. Šių keturkojų snukio kailio dėmės susiformavusios taip, kad būtų matyti, kurioje vietoje yra akys. Tačiau vyzdžiai ir rainelės sunkiau atskiriami ir pastebimi. Visi B grupės keturkojai rinkosi gyvenimą vienumoje ar poroje.
Į C grupę pateko miškinis šuo, laukinis Afrikos šuo bei usūrinis šuo. Šių gyvūnų snukio kailio dėmės iš esmės paslėpusios akis. Visi C grupės žinduoliai linkę gyventi grupėse, tačiau medžioja pavieniui.
Mokslininkai pastebėjo, kad tie šunys, kurių akys labiau pastebimos, noriai buriasi į bendruomenę, nes socialiniai santykiai bei tarpusavio bendravimas – svarbus aspektas norint išlikti ir prasimaitinti.
Visų trijų grupių nariai vienas į kitą pažvelgdavo maždaug tiek pat kartų. Tačiau vilkai žvilgsnį išlaikydavo gerokai ilgiau, negu miškiniai šunys ar lapės.
Ankstesnių šunų akių tyrimų išvadose teigiama, kad akių rainelės spalva priklauso nuo vietovės, kurioje jie paplitę. Manyta, kad įtaką tam turėtų daryti šviesos ir saulės kiekis. Lygiai taip pat, kaip ir žmonių odos spalva.
Norėdami patikrinti šią teoriją, japonų mokslininkai palygino trijų vilkų iš skirtingų klimato zonų – Arktinės, vidutinės ir subtropinės klimato juostos. Ištyrę akių spalvą, specialistai didelių skirtumų neaptiko. Pasirodo, galimybė bendrauti kontaktuojant žvilgsniu ir taip lengviau pastebėti vienas kitą yra svaresnė, negu prisitaikymas prie aplinkos ir klimato sąlygų.
Tokijo technologijų instituto mokslininkai tikina, kad bendravimas žvilgsniu gali būti labai svarbus ir naminių šunų komunikacinis įrankis.
Juk naminiai šunys per tūkstantmečius įprato su žmogumi bendrauti žvilgsniu, ko beveik niekuomet nedaro vilkai.
