Taip atsitiko, kad darbo reikalais turėjau lankytis Vilniuje esančioje įmonėje „Grinda“, kuri, be švaros teikimo paslaugų dar teikia ir gyvūnų karantinavimo paslaugas. Vaizdas, kaip turbūt būtų kiekvienam, mane šokiravo: prie kai kurių vargšų bedalių narvų kaba iškaba – eutanazija – suprask, pasmerktas mirti. Mano mylimukas Baxis (tradicinis bokserių vardas, pavadinau juo todėl, kad būtent į šį šaukinį reagavo) gulėjo susirietęs, nepakeldamas akių, kaip būna paprastai - nelojo, nesiekė atkreipti dėmesio. Bet kažkodėl aš sustojau būtent prie jo narvo ir negalėjau atsitraukti. Trumpai pasiteiravau tuomečio „Grindos“ direktoriaus - kokiais kriterijais vadovaujantis gyvūnams skiriama eutanazija? Deja, žmogus ėmė vartyti popierius, bet tiksliai išvardinti mirties kriterijų nesugebėjo...
Kadangi Vilniuje atsidūriau darbo reikalais, kreipiausi į savanorius, berods „Lesės“, ir viena iš Jų mano išsirinktą šunelį atvežė į Kauną. Žiūrėdama į savo mylimuką, negaliu patikėti, kad jam gyventi buvo likusios dvi dienos, mano namuose jis jau penkti metai - puikus draugas, mato geriau už mane, puikiai orientuojasi - nors užrašas bylojo, kad jis nemato ir negirdi. Reikia suprasti, kad šunį pasmerkė mirti vien todėl, kad jis buvo nejaunas - maždaug devynerių metų! Tai štai, antrasis mūsų pasimatymas įvyko be žodžių - šuo paklusniai nusekė paskui mane, patikliai stryktelėjo į automobilį. Parvežusi į namus pirmiausia puoliau maudyti, juk nešvarus, svėrė vos 13 kilogramų. Dabar kai prisimenu, kad į vonią kėliau svetimą, visiškai nepažįstamą šunį, darosi nejauku. Praėjus penkeriems metams, dabar į vonią jau nebekeliu, bet ne todėl, kad bijau, o todėl, kad nepakeliu - sveria virš 35 kg!
Įpratome ir įsimylėjome vienas kitą greitai - aš už tai, kad jis man nekėlė jokių rūpesčių, rytą pusryčiai, lengvas krosas, visą dieną miega ir laukia, o vakare vėl tas pats ritualas - jokių šunybių, tik malonūs netikėtumai. Na, iš pradžių rasdavau apverstą šiukšliadėžę matyt instinktyviai ieškodavo maisto, kai suprato, kad jo niekada netrūks, šiukšliadėžę paliko likimo valiai.
Kai savaitę palikau pasaugoti svetimam žmogui, grįžusi radau sudraskytą užuolaidą, matyt Baxis keršijo, nes įsivaizdavo, kad buvo išduotas antrąkart. Sutampa net mūsų pomėgiai - nemėgstu tempo, šuo taip pat, mėgaujuosi eidama lėtai, Baxis dievina tai, jei sustoju ir per ilgai kalbuosi, ima loti, ragindamas eiti toliau. Skirtingai nei kai kurie žmonės, šis šuo supranta viską - ateis tetutė, suprask, mano sesė, puola į lauką ir įtemptai dairosi, išvažiavo Lukas - mano sūnus, man liūdna, šuo tūno nudelbęs akis. Kartais tampa viršininku ir aplinkiniai leipsta juokais, kai mato mus besiginčijančius perėjoje - šuo jokiu būdu nesuks į kairę, nes tuomet vesiu į parduotuvę. Kai po ilgų įkalbinėjimų įtikinu, kad einam pirkti skanukų, norom nenorom pėdina paskui.
Be proto mėgsta važiuoti automobiliu - dairosi išlindęs. Turi draugų ir priešų, praėjo dveji metai, kai jis suprato, kad niekas jo nemuš, nekandžios, neskriaus. Iš pradžių puldavo kiekvieną sutiktą šunelį, o dabar vos ne viso Senamiesčio šunys yra Baxio draugai, į kates apskritai nereaguoja - vieną kartą vos nesumindė. Sulaukiam klausimų: kas jam ant galvos? Kodėl tiek gumbų? Kantriai aiškinu, kad šuo senas, bokseriams būdingi gumbai, tačiau jie nepiktybiniai.
Kodėl neoperuojam? Man jis ir toks gražus, kam erzinti darinius. Žodžiu, visiems patariu imti gyvūną iš prieglaudos, tuomet meilės, atsidavimo jums niekada netruks. Kelia juoką, kai matau, kad į visokias mokyklėles vedžiojamų šunų šeimininkai nesukontroliuoja, bėga kur nori, daro ką nori . Mano senukas žino savo vietą, jei kelia reikalavimus, tai teisėtus - noriu į lauką, ėsti. Į valandas galiu nežiūrėti, jei mane kausto nebylus žvilgsnis, žinau, kad jau laikas vakarienei.
Žodžiu, jei nemėgstate judraus gyvenimo, esate užsiėmęs žmogus, rinkitės pagyvenusį gyvūną, jis nereikalauja didelio dėmesio, mylėti tokį galima tyliai, svarbu, kad jaustų, jog tikrai jį mylite. Dabar Baxiui jau penkiolikti, širdį suspaudžia pagalvojus, kad galiu jo netekti, bet gal mano bokseriukas muš rekordus ir dar ilgai gyvens. Tada įrodytume „Grindai“, kad žudyti dėl amžiaus ne tik žiauru, bet ir visiškai neteisinga!
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
