Nora ir jos sesutė spaudėsi ankštoje ir drėgnoje tamsoje (taip joms turėjo atrodyti), nors buvo kur kas baisiau. Kaip nereikalingos šiukšlės, įkištos į seną bulvių maišą, vargu, ar pamestos pakrantėje, veikiau į ją išplautos.
Bet istorija visai ne apie tai. Geriau pagalvojus, mūsų istorija dar toli gražu nesibaigė. Buvom pavargusios ir nereikalingos. Atsiguldavom, ji prispausdavo savo galvelę man prie širdies ir, regis, taip dalindavomės meile. Nebuvo nei dienos, kad nesusiglaustume, nesipasakotume apie praėjusią dieną.
Ir viską darėm pirmą kartą. Kokia laimė – matyti kažką, tokį mažą, darant ką nors pirmą kartą. Dar didesnė laimė atrasti mėgstamus dalykus, pavyzdžiui, morkas. Paprasta? Man tai buvo tikras stebuklas. Matyti šalia savęs augantį, bręstantį, besimokantį, žiūrintį ir besiklausantį gyvą padarėlį.
Žinoma, buvo visko: sugraužti rašikliai (ne kur kitur, o ant patalynės), subraižytos durys, grindys, nuvalgyti sienų kampai. Bet visa tai kažkur giliai nugramzdino laikas, o atmintyje išliko tik akys. Laukiančios, tikinčios ir kaip niekas kitas mylinčios.
Laikas bėgo, o gyvenimas nešykštėjo negandų ir praradimų. Tiesa, dabar jau aš trankiausi į tuos kietus Neries krantus. Tokioje pačioje tamsoje, drėgmėje ir baimėje gyvenau dar ištisus metus. Tik kaskart pažvelgus į Noros akis, pajusdavau, jog ji už rankos mane traukia, sušalusią šildo, prigludusi ant kelių, ir glosto plaukus.
Ar esat jautę ką nors panašaus? Kuomet kito dėkingumas yra neišmatuojamas, toks, jog, atrodo, paaukotų už jus gyvybę ir niekada nieko už tai neprašytų? Ar esat jautę tokią meilę, kuomet, įžengus pro namų duris, širdyje pasidaro karšta?
Aš jaučiu. Ir dar daugybę metų jausiu. Buvo metas, kai Norai reikėjo manęs, kad gyventų, o man - noro gyventi. Viena kitai suteikėme tikrą stebuklą.
Mielieji, tokio džiaugsmo nenusipirksite, juo galite nebent dalintis.
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
