Šuns uoslė už žmogaus jautresnė iki 100 tūkst. kartų. Tad pagrindinis šunų informacijos įrankis – nosis. Kadangi šuns pasturgalis yra bene daugiausia kvapų skleidžianti kūno vieta, natūralu, kad šunys nosį kaip tik ten ir kiša.
Filadelfijoje (JAV) esančioje Monello cheminių pojūčių laboratorijoje dr. George'as Preti atliko eksperimentą, kurio metu ištirtos šunų ir laukinėje gamtoje gyvenančių kojotų išeinamosios angos išskyros.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad keturkojų pasturgalyje yra liaukos, kurios išskiria chemines medžiagas, padedančias atskirti kvapus.
Viena jų – prakaito liauka, skleidžianti tipinį natūralų šuns kvapą. Kita – riebalinė liauka, kuri išskiria medžiagas, saugančias odą ir plaukus nuo vandens poveikio.
G.Preti atrado, kad kelių cheminių medžiagų junginys iš prie išangės esančių liaukų išskiria kvapą skleidžiančią medžiagą trimetilaminą. Ši organinė gyvulinės ir augalinės kilmės medžiaga turi pūvančios žuvies ir amoniako kvapą.
Skleidžiamas kvapas priklauso nuo šuns emocinės būklės, mitybos, lyties ir kitų dalykų. Tai užuodę kiti šunys iš esmės susipažįsta su keturkoju individu.
Tačiau kaip šunys užuodžia būtent liaukų išskiriamą kvapą, juk jį gali užgožti kur kas stipresnis ir aitresnis išmatų kvapas?
Šunys turi vadinamąjį Jacobsono organą – nosies dalį, kuri geba atskirti kvapus, juos identifikuoti ir užblokuoti identifikavimą tų, kurių nereikia. Tai specialioji dalis, skirta kitiems individams atpažinti ypatingu būdu. Tad tai, kad šunys vaikštinėja ratu uostydami vienas kito pasturgalį, nėra tik smagus žaidimas, tai – pažintis.
