Šuo – mažas, gražus – krito į akį, bet tik tiek. Visas mintis apie laikiną globą labai greit nuvijau, nes supratau, kad tokiam mažyliui ir taip greit atsiras namai, o neseniai su ašaromis buvau išlydėjusi vieną laikiną globotinį.
Po kelių dienų Linksmakalnyje (būsimose „Penkta koja“ prieglaudos patalpose) filmavome klipą, kurio pagrindiniam vaidmeniui pasirinkom tą mažą rudai baltą kalytę. Atkeliavusi į Linksmakalnį, ji labai greit patraukė visų dėmesį ir simpatijas, filmavosi kaip profesionalė. Dėl jos skaniai šokoladinės spalvos praminiau ją „Snickers“.
Po praleistos visos dienos, nesinorėjo jos atgal gražinti į narvą ir dėl parvo ligos grėsmės, ją parsivežiau namo laikinai, nes ji jau buvo užsakyta ir turėjo iškeliaut į naujus namus. Snikeris (laikina pravardė) labai greit įsiliejo į naujus namus, ir jau po pusvalandžio namie buvo viskas aukštyn kojomis.
Kitą dieną, paskambinus būsimai naujai šeimininkei pradėjo kilti visokios abejonės...dar geriau pasiklausinėjus, paaiškėjo, kad to šuniuko labai laukia trejų metų mergaitė ir, kad tai bus jos šuniukas.
Šuniukas, kuris tuo metu svėrė apie 1 kilogramą, turėjo iškeliauti pas visiškai mažametį vaiką. Tada ir buvo nuspręsta, kad bent jau kol kas ji lieka pas mus. Pasakius, kad pasilieku tą šuniuką, aš apie save išgirdau visko, kad net ausys raitėsi. Organizacijos direktorė išgirdo dar daugiau visko apie mane.
Tuo metu mano sąžinė su principais žiauriai pykosi, bet tos pačios dienos vakare viskas pasikeitė – šuniukas apsivėmė ir prasidėjo, nežinia kas, kaip ir iš kur. Savaitę laiko, kasdien vizitai pas veterinarus, vaistai, per prievartą kišamas maistas bei vanduo daug kartų per dieną. Tiesa pasakius, pagal tai kaip ji atrodė ir elgėsi, jau buvau susitaikiusi su tuo, kad kažkurį rytą rasiu ją negyvą, bet praėjus beveik savaitei laiko ji pati pabandė palakti vandens!
Tai ir buvo pirmas žingsnis į pasveikimą. Po kurio laiko visiškai pasveiko, atsigavo, na, ir kaip ją buvo galima toliau dovanoti? Nors labai ilgą laiką kankino abejonės dėl jos, ir tai kad man trečio šuns visiškai nereikia, bet dabar, neįsivaizduoju nė dienos be jos – to ryžo ilgo snukučio. Jos judrumo, žaismingumo, meilumo. Ryte pramerkus akis pirmas vaizdas – Snikeris su žaislu dantyse „einam žaist, greičiau!!!“.
Savo juokingai mielu snukiu ji jau spėjo patapti aplinkinių numylėtine, kiemo žvaigžde. Akira per tuos metus matė daug šunų pas save namie, tačiau Sniky buvo pirmoji, kurią ji taip priėmė, net ir Akira pasikeitė – iki tol niekad negalvojau, kad ji moka taip žaisti, o ypač su mažais šuniukais. Tokia ta istorija. Kartais gėda būna pasakyti naujiems sutiktiems žmonėms, kiek šunų turiu, bet ką jau padarysi – ligonis yra ligonis.
P.S. laikina pravardė Snikeris taip ir liko „laikina“. Buvo bandymas pervadinti, jai labai tinkančiu vardu Kobra, tačiau vis tiek liko Sniky-Snikeris!
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
