Šuns norėjome ne vaikams, o sau. Svajojau apie kompaniją bėgiojimui ir ilgiems pasivaikščiojimams, tad norėjau aktyvaus sportiško šuns. Bet vis atrodė – ne dabar.
Kadangi šuo mintyse jau atsirado, ėmiau ieškoti susijusios veiklos. Kaip tik pasipainiojo straipsnelis apie „Lesės“ prieglaudą, kuriame siūlė atvažiuoti tiesiog pavedžioti šunų. Pavedžioti, o gal „pasiskolinti“ iškylai į mišką ar šiaip savaitgaliui. Nusprendžiau, kad tai puiki proga – šuns dar galėsiu ir nelaikyti, tiesiog vedžioti, taip dažnai, kaip norėsis.
Taigi atvažiavau, vieną kartą, kitą, trečią... Po kurio laiko prisijungė ir vyras. Vedžiodavome skirtingus ir tuos pačius. Atsirado kažkokios simpatijos. Pradėjome svarstyti, kad tas ar anas šuo mums visai tiktų.
Bet vis atrodė, kad pas mus jis netilps. Iš karto paminėsiu, kad mūsų apsisprendimas buvo, jei jau imti iš prieglaudos, tai suaugusį šunį, ne jauniklį. Visų pirma dėl to, kad iškart matytume, koks jis yra, ir kad nereikėtų svarstyti, kas iš jo užaugs. Be to, mažylius prieglaudos palyginus lengvai išdovanoja, o suaugę šunys, ypač dideli, užsibūna. Na, ir paskutinis, gana egoistiškas argumentas, kad taip apeinama ir visa batų bei baldų graužimo, ir darymo namie ant grindų fazė.
Aišku, suaugę šunys į prieglaudą dažnai patenka jau matę nelabai gero gyvenimo, traumuoti, tad su šunimis susipažinome rimtai, stebėjome, kaip jie elgiasi ir reaguoja.
Po kurio laiko abu su vyru pradėjom kalbėti apie tą pačią juodą kalę. Jauną, apie pusantrų – dvejų metų amžiaus. Prieglaudoje ji dar net neturėjo pastovaus vardo, čia buvo patekusi vos prieš pusantro mėnesio, kažkas ją rado tiesiog pririštą prie veterinarijos klinikos. Nežinia, ar pati pabėgo ir šeimininkas jos neberado, ar paliko. Bet matėsi, kad šeimininkas ja rūpinosi ir neskriaudė – ji buvo žaisminga, nebaikšti, neagresyvi, draugiška žmonėms. Net turėjo gražų, karoliukais siuvinėtą antkaklį, su kuriuo ir buvo rasta.
Po ilgų kalbų „jei būtų namas, tai tikrai imtume ją dabar“, nusprendėme tiesiog šunį „pasimatuoti“ savo dabartiniame gyvenime. Nuvažiavome į prieglaudą ir „pasiskolinome“ ją savaitgaliui. Turbūt galite lengvai atspėti, ar grąžinome ją po savaitgalio... Nustebau, kiek vilkšunio dydžio šuo, namuose mažai užima vietos. Vaikai vakare gulėjo ant grindų prie šuns ir glostė jam kojas. Katei, aišku, buvo šokas (su kuriuo ji labai pamažu susitaikė tik per kokius metus).
Vardo rinkimas buvo greitas: siūliau viską, kas atėjo į galvą, susiję su juoda spalva – Negra, Smala, Kuba, Moka, Kava... Ištarus pastarąjį, vaikai jį pasigavo ir kvaksėdami „Kava, Kava, Kava“ nudūmė su šunimi į kitą kambarį. Taigi, su vardu buvo nuspręsta.
Atsiradus Kavai mūsų gyvenimas pasikeitė ne taip jau ir daug. Daugelis bijo įsipareigojimų, kad būtinai turės grįžti kiekvieną vakarą laiku namo pavedžioti šuns ir panašiai. Kai turi du vaikus, ir taip gyvenimas yra pakankamai sėslus ir įspraustas į rėmus. Dėl šuns tie rėmai nelabai padidėjo. Pasikeitė mūsų laisvalaikis – ilgos išvykos pėsčiomis į gamtą tapo pakankamai dažnos. Vyras yra priverstas bent kartą per dieną atsikelti nuo kompiuterio ir pasivaikščioti, bet, regis, nelabai dėl to liūdi.
Aš pagaliau turiu išsvajotą kompaniją, kuri visada pasiryžusi eiti su manimi į mišką, jei visi kiti dvikojai tingi. Mano mama, gyvenanti Klaipėdoje, pirmais metais net stebėjosi – kiek kartų atvažiuodavau jos aplankyti, tiek apie jūrą net neužsimindavau, o čia tik atvažiavau ir jau siūlau važiuoti prie jūros pasivaikščioti. Vaikams gal ir mažiau džiaugsmo nei su mažu šuniuku, nes tokio didelio šuns jie nesuvaldo ir vedžioti jos neleidžiame. Bet kažkodėl, kai atvažiavome jų aplankyti per vasaros atostogas pas senelius po mėnesio nesimatymo, jie pirmiausiai puolė apsikabinti Kavą, o ne mus?
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
