Žinoma, kad pavydas – tai kompleksinių jausmų darinys, tačiau tyrimą atlikę ekspertai teigia, kad tai – kur kas primityvesnis jausmas, negu manėme ligi šiol.
Žmogiškas pavydas yra sudėtinga emocija, kuri dažniausiai pasireiškia, kai kas nors iš šalies ima trikdyti žmonių tarpusavio santykius ir ryšį. Lygiai tą patį, pasirodo, jaučia ir šunys. Tik pabandykite paglostyti svetimą keturkojį savo šuns akivaizdoje, ir šis akimirksniu pribėgs, ims stumdyti tą nepageidaujamą individą, loti, dejuoti ar urgzti. Kiti – ir letenomis ar net dantimis ims darbuotis – krapštys, draskys, bandys kąsti.
Norėdama išsiaiškinti, kaip ir kodėl šunys pavydi, Kalifornijos universiteto mokslininkų komanda išanalizavo vaizdo kameromis užfiksuotą 36 šunų ir jų šeimininkų elgseną namuose.
Šeimininkai savo augintinių akivaizdoje filmavo, kaip šuo reaguoja, kai rodomas dėmesys žaisliniam šuniui, išskaptuotam Helovino moliūgui ir kaip – kai šeimininkas skaito knygą.
Tiesa, tiek žaislinis šuo, tiek knyga nebuvo paprasti – spustelėjus mygtuką, šuo lojo bei vizgino uodegą, o knyga (skirta vaikams) – pilna įvairiausių pramogų, interaktyvi, todėl vartant puslapius skleidė garsus, grojo muzika, skambėjo žodžiai.
Taigi mokslininkai, išanalizavę vaizdo medžiagą, pastebėjo, kad visų šunų reakcija į šeimininko meilius veiksmus (glostymą, meilinimąsi) su žaisliniu šunimi buvo du kartus aktyvesnė, nei naudojantis knyga ir ją skaitant.
Trečdalis keturkojų eksperimento dalyvių bandė atsidurti tarp šeimininko ir žaislinio šuns bei sutrikdyti jų tarpusavio ryšį. Ketvirtadalis visų tyrimo dalyvių netgi bandė grybštelėti dantimis savo žaisliniam priešui. Tačiau tik vienas mėgino tą patį padaryti knygai.
Be to, visi šunys bandė uostyti pasturgalį žaisliniam šuniui, o tai reiškia, kad bene protingiausiais laikomi keturkojai žaisliniame šunyje bandė įžvelgti ir atpažinti gyvą padarą.
Kai šeimininkai garsiai skaitydavo tekstą iš knygos, tik keletas šunų pribėgę rodydavo pavydo ženklus – stumdėsi, muistėsi, dejavo, inkštė ar kitaip stengėsi atkreipti savo šeimininko dėmesį.
Eksperimentui vadovavusi profesorė Christine Harris teigė, kad specifinė šunų elgsena parodo, jog šunys jaučia pavydą. Be to, šunys savo elgsena stengiasi nutraukti bet kokį ryšį tarp šeimininko ir „priešo“ (žaislinio šuns ar knygos).
„Žinoma, mes negalime paklausti šunų, ką jie jaučia, tačiau dabar paaiškėjo, kad šunys stengiasi išlaikyti socialinį tarpusavio ryšį su šeimininku. Ir jiems tai yra labai svarbu“, – aiškino mokslininkė.
Tyrime taip pat pažymėta, kad šunų pavydas yra panašus į tuos pojūčius, kuriuos jaučia kūdikiai iki 6 mėn. amžiaus.
Panašiame tyrime motinos savo kūdikių akivaizdoje rankose laikė tikroviškai atrodančias lėles. Vos tik motina paimdavo į rankas lėlę, atžalos imdavo rodyti pavydo ženklus. Tuo tarpu motinoms laikant neutralų daiktą – knygą, jokio pavydo požymių nepastebėta.
Tyrimas publikuotas žurnale PLOS ONE.
