„Negalėjo būti, kad šuo pabėgo. Ji net nepririšta ir palikta prie parduotuvės niekur neina. Visada manęs laukia ir žiūri į duris“, – pasakojo anglų kokerspanielės, vardu Smala, šeimininkė. Be to, vilnietė savo šunį prisegė tvirtu pavadžiu.
„Pavadį reikia atsegti taip pat, kaip ir diržo sagtį. Pats šuo niekaip negalėjo pabėgti“, – tvirtino Birutė. Panikos apimta šeimininkė puolė ieškoti savo šuns. Neradusi jo apylinkėse, nuskubėjo į netoliese esančius namus, paliko daiktus ir vėl grįžo prie parduotuvės.
Kaip patikslino pašnekovė, jos penkerių metų kalė nepaprastai ištikima – visada paklusniai eina greta šeimininkės nors ir be pavadžio, puikiai žino, kur yra namai, tad net ir viena pati galėtų grįžti. Lakstydama po senamiesčio gatves ir ieškodama šuns Birutė sutiktų pažįstamų šunų augintojų klausinėjo, ar nematė dingusios Smalos. Taip ieškodama šeimininkė pastebėjo, kaip jos link Stepono gatve žingsniuoja asocialios išvaizdos vyras. Jo rankose pavadėlis ir greta einanti Smala.
Vyras sušuko: „Ar čia jūsų šuo?!“
Pavadėlis buvo atsegtas.
„Ką tai reiškia?“ – įvykį prisiminė Birutė.
os manymu, šitaip sukčiai bando išvilioti pinigus: pavagia šunį, o už neva surastą gyvūną reikalauja atlygio. Tačiau kreiptis į policiją Birutei nebuvo pagrindo – vagystės liudininkų nėra, o žmogus šunį grąžina ir dar neva gerą darbą daro.
Šunį atidavė, bet pareikalavo dovanos
Šunį radusiam vyrui Birutė padėkojo ir griebė pavadį iš jo rankų, tačiau šis taip paprastai šuns atiduoti nenorėjo. „Tuo metu man rūpėjo tik pasiimti šunį ir kuo greičiau eiti namo“, – prisiminė Birutė. Tuoj pat Birutei vyras pro dantis iškošė, kad keturkojį namų kieme rado jo žmona. „O tu gal galėtum čia man truputį...vaikams norėčiau ką nors nupirkti..?“ – monetas kišenėje barškindamas klausė nepažįstamasis, nuo kurio sklido stiprus alkoholio kvapas.
Birutė savo visus pinigus buvo palikusi namuose, tad pasiūlė vyriškiui palaukti prie kitos netoli esančios parduotuvės ir pažadėjo tuoj pat sugrįžti. Palikusi šunį namuose ir pasiėmusi pinigų, vilnietė nuskubėjo atsidėkoti Smalą radusiam vyrui. Birutė susitarė, kad ji pati nupirks tai, ko jis nori. Vyras pareiškė, jog jį labiausiai nudžiugintų butelis vyno. Birutei liko tik paklausti – baltojo ar raudonojo?
Bijo liūdnų padarinių
Šunį susigrąžinusi šeimininkė pripažino, kad tyčia atsidėkojo galimai šunį pavogusiam ir atlygio už grąžinimą prašiusiam vyrui. Jei nebūtų atsilyginusi, tame rajone vedžioti šunį taptų pavojinga.
„Kitą kartą šuo dings ir neatsiras“, – pridūrė Birutė. Be to, tą vyrą ji jau buvo ne kartą mačiusi kartu su kitais asocialiais asmenimis stoviniuojant prie parduotuvių netoli Raugyklos ir Šv. Stepono gatvių. Kaip pasakojo Birutė, intensyvus jos gyvenimo būdas nepalieka jai kito pasirinkimo, kaip tik visur vestis šunį kartu. Todėl iki to įvykio, jei šuns neįsileisdavo į parduotuves ar biurus, palikdavo jį laukti prie durų. Tačiau po šios gyvenimiškos pamokos moteris elgsis daug atsargiau:
„Maniau, kad tokie laikai jau seniai praėję. Tikrai netikėjau, kad kas nors dar vagia šunis“, – kalbėjo ji.
Siūlo saugoti gyvūną
Lietuvos kinologų draugijos atstovė spaudai Aurelija Staskevičienė perspėjo, kad šunų šeimininkai turėtų būti budrūs ir akylai saugotų savo augintinius. „Atsakingi šunų savininkai, ypač veislinių, vienų tokiose vietose, kaip parduotuvių prieigos, nepalieka“, – teigė A.Staskevičienė.
Anot jos, iš dalies apsidrausti galima šunį paženklinus poodinė mikroschema. Be to, užsienyje populiarus ir Lietuvoje dar tik atsiradęs augintinių draudimas mažina vagystės riziką. Vis dėlto jokie pinigai ar kitos materialinės garantijos skausmo dėl augintinio netekties nekompensuos. „Kaip savo šeimos nario nepaliekate bet kur, taip ir savo augintinio nepalikite be priežiūros“, – patarė Lietuvos kinologų draugijos atstovė spaudai A.Staskevičienė. Jei vis dėlto įtariate, kad jūsų šunį pavogė, nedelsdami kreipkitės į policiją arba į parduotuvės apsaugos darbuotojus bei Lietuvos kinologų draugiją.
