Mitas, kad dažniau pjaunasi vienos kurios nors veislės šunys. Lygiai toks pat mitas – kad dažniau pjaunasi tos pačios lyties šunys.
Apie šunų pjautynes ir jų priežastis, būdus juos saugiai išskirti – pokalbis su šunų dresuotoju S.Ročka.
– Kodėl šunys ima pjautis? Kokios priežastys lemia tokį jų elgesį?
– Konfliktą dažniausiai pradeda tas, kuris yra mažiau buvęs tarp kitų šunų. Gali būti, kad praeityje jis buvo patyręs traumų ar užpultas kito šuns, buvo mažesnis, jaunesnis, neturėjo bendravimo su kitais šunimis patirties ir dėl to nukentėjo.
Jeigu šeimininkas nepratins jo prie kitų šunų, ateityje kitą keturkojį jis vertins ne kaip draugą, o kaip priešą. Todėl gali pulti iš baimės arba dėl per didelio pasitikėjimo savimi, norėdamas parodyti savo valdžią.
– Ar šuns agresyvumą prieš kitus šunis nulemia gyvenimo etapas, pavyzdžiui, ruja, kergimosi laikotarpis?
– Puolimui ir agresijai ruja neturi daug įtakos. Jei šuo išmokytas būti tarp kitų šunų, dėl rujojančios kalės jis nesipjaus. Yra nemažai pavyzdžių, kai šunys net nereaguoja į rujojančią kalę.
– Kas dažniau susikimba – kalė su kale ar patinas su patinu?
– Mitas, kad tos pačios lyties šunys pjaunasi dažniau, – tokių duomenų nėra.
Pavyzdžiui, viename televizijos projekte dalyvavo įvairių veislių kalės ir patinai.
Jie visi kartu bėgiodavo ir nebuvo jokių incidentų. Mat jie buvo tinkamai paruošti, jiems buvo nustatytos taisyklės, neleidžiančios pjautynių.
Net ir labai emociškai įkaitę šunys, varžydamiesi dėl grobio, nė karto nesusipjovė.
Jei nutikdavo taip, kad suartėdavo ir imdavo urgzti, netrukus vienas nuo kito atsitraukdavo.
– Kokių veislių šunys labiau linkę į pjautynes? Ar tokie šunys kaip Stafordšyro terjerai dažniau pjaunasi su kitais šunimis?
– Reikia ieškoti pjautynių priežasties, o ne veislės. Nuo šuns veislės nepriklauso, pjausis jis ar ne. Viskas priklauso nuo to, kaip jis buvo augintas ir auklėtas.
Tokie šunys kaip Stafordšyro terjerai neturi polinkio į pjautynes. Tai mes, žmonės, taip manome, o šie šunys tiesiog turi daugiau jėgos, tačiau, kaip ir visų kitų veislių šunys, neturi įgimto polinkio ką nors pjauti. Jei taip būtų, iš vados liktų vienas ar du šuniukai.
– Koks šuns elgesys provokuoja kitą šunį pulti?
– Be reikalo šuo nepuola kito – arba nori parodyti statusą, arba dantimis paaiškinti, kad jis nelįstų. Pavyzdžiui, kai jaunesnis šuo prieina prie vyresnio, jis arba nekreips dėmesio, arba urgztelės, arba grybštelės ir taip parodys, kad draugų eitų ieškoti kitur.
Pats svarbiausias šunų bendravimo veiksnys – kūno kalba. Augdami ir žaisdami šuniukai suvokia visas peštynių ir kandimo ribas. Tai yra jų kūno kalba.
Jei šuo mažai bendrauja su kitais, jų kūno kalba skiriasi, jie vienas kito nebesupranta.
Jei šuniukas per anksti paimamas nuo kalės, jis praleidžia labai svarbų gyvenimo etapą, kurio metu turi ugdyti bendravimo su kitais šuniukais įgūdžius – loti, dūkti, žaismingai peštis. Tuo metu jie mokosi kūno kalbos.
Tad jei jis praleidžia šį svarbų etapą vienas, vėliau nebesugeba susikalbėti su kitais šunimis.
– Kokie kūno kalbos ženklai išduoda, kad šunys tuoj susikibs?
– Jei šunys ruošiasi pjautis, jų judesiai sulėtėja, tarsi sustingsta, uodega kyla aukštyn, šiaušiasi ketera, ausys būna stačios, tiesios, o paskutinis ženklas – kai abu šunys savo galvas padeda vienas kitam ant keteros. Pjautynės tikrai įvyks.
– Kaip išvengti šunų pjautynių? Ko galima imtis, kad tai neįvyktų?
– Pirmasis vaistas nuo pjautynių – vaikščioti į šunų vedžiojimo aikšteles, susitikinėti su kuo daugiau šunų, lankyti dresūros mokyklą, dirbti su šunimi, puoselėti gerus santykius, ugdyti paklusnumą.
Neretai pjautynės išprovokuojamos tuomet, kai prasilenkdami du žmonės su šunimis, užuot nukreipę šuns dėmesį, suvynioja pavadį, jį įtempia ir patys įsitempia. Šuo pajunta, kad kažkas ne taip, – pavadžio įtempimas šuniui yra tarsi signalas, kad kas nors jį tuoj puls, o tokiu atveju šuo renkasi – leistis puolamam ar pačiam pirmiau kibti.
– Kaip elgtis, jei vis dėlto šunys susipjovė? Kaip juos saugiai išskirti, kad žalos nepatirtų nei žmogus, nei šuo?
– Kai šunys susipjauna, svarbiausia – nepanikuoti ir į tai reaguoti kuo šalčiau.
Kiekvienas šeimininkas turi prieiti prie savo šuns ir paimti jį už juosmens arba palaukti momento, kai jis atsitraukia norėdamas kąsti iš naujo.
Jei šunys susikabinę snukiais, tvirtai imkite už kirkšnių ir atitraukite. Tai juos tarsi pažadina iš agresijos būsenos, mat pjautynių metu užsirakina ne šunų žandikaulis, o jų smegenys ir mąstymas. O sugriebti už kirkšnių – tas pat, kas miegotum, ir tau kas nors stuktelėtų į nugarą pieštuku.
Jokiu būdu negalima kišti rankų prie snukio, nes nukentėsite patys. Kiekvieną kartą turite įvertinti situaciją, ar saugu yra lįsti prie šuns. Jei yra galimybė, imkite už antkaklio ir kelkite šunį į viršų. Bet atminkite – tuo momentu, kai šunys pjaunasi, jie neskiria jūsų rankos nuo kito šuns galvos ar letenos ir gali kąsti į ją.
Jei mušite šunį, jo agresija tik dar labiau sustiprės. Jei nėra galimybės paimti už kirkšnies ar antkaklio, o šunys draskosi ir vartosi, imkite ilgą pagalį ar kitą ilgesnį daiktą, kiškite jį į dantis ir bandykite pražiodyti šunį, kad paleistų savo auką. Tačiau visada saugokite save ir nerizikuokite savo sveikata.
– Kaip tinkamai atskirti susipjovusius šunis, kad jie patirtų kuo mažiau traumų – neliktų gilių įkandimų ar plėštinių žaizdų?
– Blogiausia, ką galite padaryti, – plėšti, lupti šunis vieną nuo kito. Jei bandysite šiurkščiai juos atskirti, neišvengsite plėštinių žaizdų žanduose, nosies, ausų srityje, šuo gali netekti ir akių.
Tuo momentu, kai šunys susikibę, plėšdami šunis vieną nuo kito skatinsite juos dar labiau kibti, nes šuniui iš dantų slysta grobis. Geriau tvirtai imkite už kirkšnių ir pažadinkite juos iš agresijos būsenos.
– Kaip elgtis, jei sužalojimų išvengti nepavyko?
– Išplaukite žaizdą vandenilio peroksidu arba vandeniu ir kuo greičiau vykite pas veterinarą. Net jei sužalojimas nedidelis ar tik pora dantų žymių ir skylučių, infekcija vis tiek gali pakliūti. Po poros dienų toje vietoje prasidės didžiulės problemos, pūliavimas. Tada gali prireikti net amputuoti galūnes.
