Vienur su gyvūnais nepriimama, kitur jie nepageidautini. O kai pavyksta susirasti gyvūnams palankią vietą apsistoti, paaiškėja, kad teks plačiu ratu apeiti paplūdimį. Lietuvos paplūdimiuose gyvūnų nelaukiama. Viešojoje erdvėje nuolat verda diskusijos, ar galima su šunimis maudytis viešuosiuose vandens telkiniuose.
Higienos specialistai gąsdina įvairiausiomis ligomis. Pasaulio mačiusiems piliečiams tai dažnai sukelia nuostabą. Tiek Europoje, tiek Amerikoje ne tiek jau mažai paplūdimių, į kuriuos su šunimis ateiti galima. Tiesa, visų jų taisyklės reikalauja susitvarkyti paliktus augintinio „reikaliukus“, užtikrinti aplinkinių saugumą ir ramybę.
Yra paplūdimių, kuriuose privalomas pavadėlis, yra tokių, kuriuose ribojamas gyvūnų, kuriuos gali atsivesti vienas asmuo, skaičius. Tai visiškai suprantamas noras apsaugoti tiek kitų poilsiautojų, tiek laukinės gyvūnijos ramybę. Negana to, yra paplūdimių, kuriuose specialiomis liemenėmis aprengti šunys patruliuoja drauge su gelbėtojais pakrantėje, drauge su jais metasi į vandenį gelbėdami skęstančiųjų gyvybę.
Kyla natūralus klausimas: negi ten šunys kitokie? O gal valstybė, leidžianti į paplūdimį atsivesti šunis, nesirūpina savo piliečių sveikata? Gal mirštamumas tose šalyse nuo šunų platinimų ligų jau pasiekė epidemijos mastą? Pasitelkus į pagalbą internetą tyrimų, patvirtinančių higienos specialistų nuogąstavimus, aptikti nepavyko.
Greičiau atvirkščiai. Jokių ypatingų epidemijų dėl to, kad vandenyje drauge su šeimininku paplaukiojo ir šuo, tyrimai nenumato. Ką gi, galbūt internetas ką nors nutyli. Kas geriau gali žinoti apie užsikrėtimo nuo gyvūno grėsmę, nei kasdien su ligotais gyvūnais dirbantys asmenys? Toliau – veterinarijos gydytojų nuomonė šiuo klausimu.
Kristina Sudikienė, „Vetvila“:
„Dauguma vandens telkinių lankytojų baiminasi, kad šunys vien savo buvimu paskleis bakterijų, askaridžių ar kitokių parazitų. Tačiau jokiuose tyrimuose neminima, kad šunys užkratą perduoda per kailį ar kokiu nors kitokiu būdu, – pagrindinė problema yra išmatos (ne tik keturkojų – čia aktualu ir žmonės, kurie dažnai nebūna pernelyg tvarkingi). Deja, šunų išmatų poveikį sveikatai sunku nustatyti, lyginant su kitais taršos šaltiniais.
Vieno tyrimo duomenimis, šunų fekalijos turi trumpalaikį poveikį žarnyno bakterijų koncentracijai smėlyje ribotoje teritorijoje kelias valandas. Smėlis – vyraujantis bakterijų sandėlis, iš kurio jos gali patekti į vandenį. Problemos sprendimas labai paprastas – kuo mažiau išmatų smėlyje, tuo mažiau jų ir vandenyje.
Verta nepamiršti, kad į paplūdimius dažnai užsuka ir laukinių gyvūnų, skraido paukščiai, o pačiame vandenyje irgi pilna gyvybės. Paukščių ar net vėžiagyvių išmatose taip pat gausu įvairiausių ligų sukėlėjų. Vieno tyrimo duomenimis, vienas besimaudantis žmogus sukuria tiek pat taršos, kiek vieno paukščio kakutis.
Daugumoje Vakarų valstybių skelbiama, kuriuose paplūdimiuose ir kada šunys nepageidaujami, kur turi vaikščioti su pavadėliais (daugelyje paplūdimių apsiribojama tokiu reikalavimu), ir visada pabrėžiama, kad būtina susirinkti išmatas. Maišelius su fekalijomis ten galima išmesti į specialias šiukšlines.
Lietuvoje paplūdimiuose būtų naudingiau reguliuoti, kad šunys būtų su pavadėliais, arba paskirti zonas, kuriose būtų galima lankytis su šunimis (jei nenorima įkurti bent kelių specialių aptvertų paplūdimių, kuriuose augintiniai galėtų bėgioti laisvi), ir kad savininkai būtinai susirinktų jų „dovanėles“.
Be to, kiekvienas savininkas atsako, kad iš šuns organizmo būtų laiku išvaryti kirminai. Prižiūrimas šuo nekels jokio pavojaus aplinkinių sveikatai, turint omenyje ir tai, kad šunys, kaip nei jų šeimininkai, nesituština ir nesišlapina vandenyje. Galų gale pastebimą ligų riziką šunys kelia tik kai kuriose šalyse – išsivysčiusiose valstybėse, kur naminiai gyvūnai tinkamai prižiūrimi, jie nekels pavojaus sveikatai. Juk dauguma jų gyvena butuose su žmonėmis, o tie kažkodėl nesuserga.“
Pavelas Trusevičius, Buivydiškių veterinarijos klinika:
„Manau, šis draudimas nėra adekvatus. Jeigu kalbėtume konkrečiai apie augintinių platinamus parazitus, tai prižiūrimi augintiniai faktiškai parazitų neturi, nes gyvūnai profilaktiškai dehelmintizuojami 3–4 kartus per metus (vidutiniškai kas 3–4 mėn.), preparatai nuo išorinių parazitų (blusų, erkių, utėlių) sezono metu naudojami faktiškai nuolat. Tai ir galime palyginti, kiek kartų žmonės profilaktiškai suvartoja vaistų nuo parazitų, tiek išorinių, tiek vidinių, nekalbant apie užkrečiamąsias infekcines ligas.
Nuo naminių gyvūnų užsikrėsti infekcinėmis ligomis šiais laikais faktiškai neįmanoma, o dėl žmonių užkrečiamųjų ligų situacija visai kitokia. Tad kalbant apie kokius nors draudimus (šiuo atveju apie draudimą maudytis gyvūnams atviruose telkiniuose) reikėtų įvertinti realią situaciją, žinant, kad šiais laikais gyvūnais daugelis rūpinasi labiau, negu kai kurie žmonės prižiūri save.
Šia tema galima daug diskutuoti, bet galiu pateikti vieną pasiūlymą, kuris išspręstų problemas ir nuramintų bijančius užsikrėsti nuo gyvūnų vandenyje (dar kartą primenu, kad tai faktiškai neįmanoma): kad gyvūnas galėtų maudytis ir visiems būtų ramu, turėti sveikatingumo pažymą (kad gyvūnas yra sveikas ir dehelmintizuotas). Ir dar vertėtų pagalvoti, kas yra didesni užkrato platintojai, – ar mūsų jaunesnieji broliai, ar mes patys.“
