Serialų „Nekviesta meilė“ ir „Moterys meluoja geriau“ aktorei benamių gyvūnų prieglaudos „SOS-gyvūnai“ bei dresūros mokyklos „UrbanDog“ projektas „Gyvenimo mokykla prieglaudinukui“ tapo iššūkiu.
Pasiūlymas iš prieglaudos pasiimti šunį ir jį per šešias savaites išauklėti patraukė nekasdieniškos veiklos panorusios Grėtės dėmesį.
Aktorę sužavėjo idėja visiškai neauklėtą šunį pripratinti gyventi tarp žmonių – išmokyti jį gražių manierų, vaikščioti su pavadžiu, panaikinti jo baimes.
Visi šeši projekte dalvaujantys šunys turėjo tam tikrų elgsenos problemų, ypač po prieglaudoje ar sanitarijos tarnyboje praleistų dienų. Po šešių savaičių jiems bus ieškoma namų.
„Aš viliuosi, kad visos projekto dalyvės pasiims šunis auginti ir neleis jiems grįžti į prieglaudą. Bent jau aš ir mano draugas Karolis (25 m.) jau tvirtai nusprendėme, kad Eltoną tikrai pasiliksime.
Jau netgi ėmiau sapnuoti, kad šio šuns į jokią prieglaudą ar kitus namus nebeatiduosiu“, – prisipažino G.Indičianskytė.
– Kodėl ėmėtės užduoties perauklėti šunį? Ar nesibaiminote, kad neplanuotai namuose atsiradęs augintinis pakeis ir jūsų gyvenimą?
– Šie metai man pačiai buvo kupini pokyčių. Jei imuosi veiklos, bet pajuntu, kad tai nėra mano aistra, tuoj pat to atsisakau. Todėl gyvenime jau ėmiausi ir vadybos, ir komercijos, ir vaidybos. Ir supratau – tai nėra mano aistra.
Kuo toliau, tuo labiau man nerimą kėlė stresas ir klausimas: kokia mano paskirtis šiame pasaulyje?
Visą laiką jaučiau, kad myliu gyvūnus, norėjau jiems padėti. Ėmiau svajoti, kad kada nors ateityje įkursiu pirmąjį Lietuvoje šunų gelbėjimo ir reabilitacijos centrą.
Mokiausi su savo tėvų taksu, ėmiau tempti į namus šunis iš gatvės, ieškoti jiems naujų namų. Kaimynai jau net ėmė įtarinėti, kad įkūriau šunyną, nes kaskart mane pamato vis su kitu šunimi.
Tad kai portale lrytas.lt perskaičiau apie projektą „Gyvenimo mokykla prieglaudinukui“, supratau, kad tai puiki proga įgyti patirties.
Buvo įvairiausių baimių, bet greit jas įveikiau. Juk jei noriu siekti svajonės, turiu pasinaudoti visomis galimybėmis. Aptariau visa tai su savo draugu Karoliu.
Žinoma, jis mane palaikė, ir už tai jį labai gerbiu. Juk daugelis pasakytų, kad iš to pinigų neužsidirbsi, tačiau jie nesupranta, kad ne pinigai neša laimę.
– Projekte dalyvauja 6 šunys ir 6 savanoriai. Eltoną pati pasirinkote ar jį jums paskyrė?
– Eltonas man tuoj pat krito į akį, tačiau šunų dresūros trenerės, atsižvelgusios į žmonių ir šunų charakterius, paskirstė, kam kuris šuo atiteks.
Džiaugiuosi, kad man teko tas, kurio ir norėjau.
– Ar įmanoma per šešias savaites išauklėti šunį?
– Priklauso nuo jo charakterio. Eltonas mūsų namuose gyvena jau 10 dienų. Jei man būtų pasakę, kad po tiek laiko jis bus auksinis, nebūčiau patikėjusi. Kai jį paėmiau, buvo nesuvaldomas, energingas, šokinėjo, kur tik galėjo.
Po to, kai dresuotoja Vilma Jazukevičiūtė patarė, kaip reikia vaikščioti ir dirbti su šunimi, jis jau antrą dieną ėmė elgtis kur kas padoriau. Eltonas – labai gabus, supranta, ko iš jo norima.
Tikiu, kad prieglaudos šunys savo paklusnumu išreiškia dėkingumą žmogui. Eltonas iš karto suprato, kad mūsų namai yra ir jo naujieji namai. Manau, kad jam užteks šešių savaičių, kad išmoktų gražių elgesio manierų.
Žinoma, kitam šuniui gali prireikti ir daugiau laiko. Nereikėtų pamiršti ir to, kad šuns mokymosi procesas trunka visą gyvenimą. Juk nebūna taip, kad nuvedi jį į dresūros mokyklą, palankai porą mėnesių ir visam gyvenimui turėsi tobulą šunį. Būtų naivu to tikėtis.
– Koks šuo yra Eltonas?
– Tai į borderkolį panašus mišrūnas, bet dar gražesnis. Borderkolį jis primena tiek charakteriu, tiek snukučiu. Eltonui gali būti maždaug 2–3 metai.
Žinome tik tiek, kad jis prieglaudoje atsidūrė iš gyvūnų sanitarinės tarnybos.
Neaišku, ar jis kada nors turėjo šeimininkus ir namus. Bet tai labai nuostabus šuo.
– Kaip netikėtai namuose atsiradęs keturkojis pakeitė jūsų kasdienybę?
– Niekas labai nepakito. Žinojau, kaip elgtis su šunimi ir ką su juo daryti.
Dabar dažniau kvėpuoju grynu oru, nes labai daug laiko su Eltonu praleidžiame miške.
Anksčiau turėjau rudaplaukį taksą. Kai išsikrausčiau iš tėvų, jis liko jų namuose. Tačiau kartais juo užsiimdavau, padresuodavau, mokydavau vaikščioti be pavadžio.
– Anksčiau jums jau teko gelbėti benamius šunis?
– Esu iš gatvės parsivedusi keletą pasiklydusių šunų – Labradoro retriverį, Džeko Raselo terjerą, vokiečių aviganį.
Visiems jiems suradau jų tikruosius šeimininkus arba naujus namus. Kartais draugų šunis pasaugodavau.
– Ar užsiėmimai su šunimis netrukdo jūsų studijoms, darbams?
– Nors aplinkiniai dažnai mano, kad trukdo, aš manau priešingai. Man svarbiausia mano aistra – šunys ir kiti pomėgiai.
Studijuoju verslo vadybą Kazimiero Simonavičiaus universitete, rašiau bakalauro darbą, bet jį įpusėjusi pakeičiau temą.
Ėmiau rašyti naują darbą, kurio tema – „Savanoriavimo gyvūnų prieglaudose skatinimas ne pelno siekiančiose organizacijose. SOS gyvūnų atvejis“.
– Be aistros šunims, kokių dar turite pomėgių, kurie šildo širdį?
– Be šunų, studijų ir vaidybos, domiuosi sveikatingumu ir dvasingumu.
Sveika mityba, sportas, dvasios tyrumas – tai dar viena mano aistra.
Taip pat pradėjau rašyti savo tinklaraštį anglų kalba. Kasdien atrandu naujų dalykų ir kaskart mane tai nustebina.
