Be to, ką gi dabar darys žmonės, kurie neturi pinigų tai poodinei mikroschemai, kuria nuo šių metų pradžios yra privaloma paženklinti savo augintinį. O jei tų augintinių ne vienas? Tragedija. Tragedija dėl kainos. Ach, ta niekaip paprastam kaimo ar miesto žmogui neįkandama kaina.
Prasidėjus masinei gyvūnų augintojų isterijai dėl kainų, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba išplatino pranešimą, kuriame labai aiškiai nurodyta iki kada reikia pažymėti savo augintinius poodine mikroschema ir kokia turi būti tos paslaugos kaina. Tarnyba priminė, kad visi šunų, kačių ir šeškų augintojai tai atlikti turi dar daugiau nei metus – iki 2017 metų balandžio 1 dienos.
Orientacinė kaina už žymėjimą poodine mikroschemą – apie 15 eurų. Kaip tik paskambinau į keletą veterinarijos klinikų Lietuvos miestuose ir pasiteiravau, kokia gi dabar ta mikročipavimo kaina. Vilniuje ir Kaune – apie 20-25 eurus su duomenų suvedimu į registrą. O štai mažesniuose miestuose – Rokiškyje ir Mažeikiuose kaina jau mažesnė – svyruoja nuo 15 iki 20 eurų.
Kas yra 15-25 eurai? Per daugiau nei metus, iki kol ateis terminas, kai visi augintiniai turės būti pažymėti poodine mikroschema, pasirinkus ženklinti gyvūną žemiausią kainą siūlančioje veterinarijos klinikoje kasdien reiks atsidėti po 4 euro centus. Taip surinksite reikiamą sumą. Jei turite ne vieną gyvūną – tuomet atsidėti reiks 8 ar 12 centų ir t.t.
Jei rinksitės brangesnę paslaugą, kur jums nereikės patiems eiti į teritorinę VMVT užregistruoti savo gyvūno, o dokumentus už jus sutvarkys veterinarijos klinika, reiks atsidėti 6 euro centus – atitinkamai dvigubai daugiau, jei turite, pavyzdžiui, du gyvūnus.
Rodos, 4, 6 ar 8 euro centai nėra labai dideli pinigai. Tačiau taip taupant per metus susidaro tie siaubingai dideli 15-25 eurai.
Dabar grįžkime prie pakarto šuns istorijos. Kodėl žmogus įsigyja gyvūną? Kodėl jis nori auginti šunį? Norite sutikite, norite ne, bet, pavyzdžiui, kaime gyvenančiam žmogui šuo dažniausiai tai – puikus kiemo sargas, saugantis žmogaus turtą, atbaidantis piktavalius. Miestiečiui neretai tai – ištikimas palydovas, draugas, šeimos narys.
Na ir štai žmogus ima ir išsigąsta to baisaus mikročipavimo. Brangu gi, nėra iš ko tiems lupikams veterinarams mokėt. Ką daryt? Mintis tuoj šaus į galvą, kad paprasčiausia bus pakart tą šunį. Nereiks mokėt biznieriams, tokią tvarką įvedusiems seimūnams, sutaupys pinigų, juos galės išleisti kitur, pavyzdžiui, buteliui „ant drąsos“. Nes gi reikia įšilt truputuką prieš vedant į mišką pakart tą brangiai išlaikomą šunį. Na, arba po to – liūdesiui paskandinti, kad, va atėjo tokie laikai, kai esi priverstas kart šunį, nes brangiai kainuoja išlaikyt.
Ne paslaptis, kad lietuviai – išgerianti tauta. Nuaidėjo jau ne viena žinia aplink pasaulį, kad lietuviai jau net ir rusus išgerto alkoholio kiekiu lenkia. Čia vienas baliukas, čia kitas, čia kaimynas iš gretimo kaimo atėjo, čia senas draugas aplankė. Nemeluokim sau: vienas kitas butelaitis ir sutekės gerklėn. Nes kaip gi be to.
Vėl klausiu: kas yra 15 arba 25 eurai? Tai 3-4 buteliai pigios degtinės, kokie 10 butelių pigaus stipraus vyno plastmasiniam bambaly, keliasdešimt butelių alaus ir pan. Net neabejoju, gerokai įšilusiam kaimo šuns korikui nesueis galai, kad prieš kardamas pragėrė kokį trečdalį to šuns gyvybės.
Na, o įsiutęs miestietis, taip pat pasibaisėjęs siaubingomis gyvūnų ženklinimo kainomis, čia pat galėtų pasverti, kiek praėjusį savaitgalį pralakė bare su draugais ar sėdėdamas pirtelėj, kiek kokteilių nepažįstamosioms pripirko klube, kiek Naujųjų metų naktį kamštelių degančio vandens prasukta buvo? Tad prieš rėkdamas, kad labai brangu paženklinti savo augintinį dėl civilizuotos tvarkos, pasiutligės kontrolės ir išmetamų į gatvę gyvūnų skaičiaus mažinimo, pagalvok: kiek butelių stipraus gėrimo šiandieną vakare parduotuvėje atsineši prie kasos?
