Iš tiesų, dažnai manoma, kad naminiai gyvūnėliai ir meilė jiems yra labiausiai būdinga Vakarų pasaulio žmonėms, kad tai yra keistas darbinių gyvūnų, kuriuos laikė praeities bendruomenės, reliktas.
Maždaug pusė namų ūkių Jungtinėje Karalystėje laiko kokį nors gyvūną: maždaug 10 mln. iš jų yra šunys, o katės sudaro dar 10 mln. Augintiniai kainuoja laiko ir pinigų, bet neneša jokios materialinės naudos. Tačiau 2008 m. kilusios finansinės krizės metu išlaidos naminiams gyvūnėliams beveik nepakito, o tai rodo, kad daugumai savininkų augintiniai nėra prabanga, o neatsiejama ir nuoširdžiai mylima šeimos dalis.
Nors kai kurie žmonės labai domisi ir myli gyvūnus, kiti jiems yra visiškai abejingi. Kodėl taip yra? Labai tikėtina, kad mūsų troškimas mėgautis gyvūnų draugija atsidaro dešimtis tūkstančių metų atgal ir suvaidino svarbų vaidmenį mūsų evoliucijoje. Jei taip yra iš tiesų, genetika gali padėti paaiškinti, kodėl meilė gyvūnams yra tai, ko kai kurie žmonės tiesiog nesupranta.
Sveikatos klausimas
Nemažai dėmesio, kalbant apie gyvūnus, buvo skiriama tam, kad šunys ar katės gali būti naudingi savininko sveikatai įvairiais būdais – sumažinti širdies ligų riziką, kovojant su vienatve, palengvinant depresiją bei jos simptomus, netgi gydant demenciją.
Deja, šie teiginiai gali sukelti abejonių. Pirmiausia, nors yra tyrimų, kurie rodo augintinių naudą sveikatai, taip pat egzistuoja tyrimai, kurie leidžia manyti, kad augintiniai neturi jokio teigiamo poveikio sveikatai ar net daro minimalią žalą. Antra, naminių gyvūnėlių savininkai negyvena ilgiau už tuos, kurie neturi augintinių, nors, jei teiginiai apie augintinių naudą sveikatai būtų teisingi, turėtų.
Net jei gyvūnų nauda sveikatai būtų reali, ši nauda būtų labiau skirta šiuolaikiniam urbanizuotam žmogui, o ne mūsų protėviams – medžiotojams-rinkejams, todėl sveikatos gerinimas negali būti laikomi priežastimi, dėl kurios žmonės pirmiausia pradėjo laikyti augintinius.
Žmonių noras auginti naminius gyvūnus yra taip plačiai paplitęs, kad kyla pagunda galvoti apie tai, kaip apie visuotinę žmogaus prigimties ypatybę, tačiau ne visose visuomenėse yra gyvūnėlių laikymo tradicijos. Net Vakarų visuomenėje yra daugybė žmonių, kurie nejaučia jokio ypatingo prieraišumo gyvūnams, nesvarbu, ar tai naminiai gyvūnėliai, ar ne.
Gyvūnų namuose laikymo įpročiai neretai eina iš kartos į kartą: elgesio modelį perimdavo vaikai, kurie išeidavo iš tėvų namų ir sukurdavo savus. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad šis polinkis turi genetinį pagrindą: kai kurie žmonės, nepaisant jų auklėjimo, atrodo linkę ieškoti gyvūnų draugijos, o kiti – ne.
Taigi genai, skatinantys laikyti augintinius, gali būti unikalūs žmonėms, tačiau jie nėra universalūs, o tai rodo, kad praeityje kai kurios visuomenės ar asmenys – bet ne visi – klestėjo dėl instinktyvaus bendravimo su gyvūnais.
Gyvūnų DNR
Šių dienų prijaukintų gyvūnų DNR atskleidžia, kad kiekviena rūšis atsiskyrė nuo savo laukinių porų prieš 15 000–5000 metų, vėlyvajame paleolito ir neolito laikotarpiuose. Tai įvyko tuo pačiu metu, kai žmonės pradėjo veisti gyvulius.
Tačiau nėra lengva suprasti, kaip visa tai galėjo būti pasiekta, jei pirmieji šunys, katės, galvijai ir kiaulės buvo traktuojamos kaip paprasčiausi daiktai.
Jei iš tiesų taip būtų buvę, ir žmonėms gyvūnai tebūtų buvę tik tarsi daiktai, būtų buvę sunku išvengti nepageidaujamo naminių ir laukinių gyvūnų susimaišymo, nes ankstyvose prijaukinimo stadijose jie būtų buvę laisvai prieinami vienas kitam, tokių būdu „praskiesdami“ genus ir tokiu būdu sulėtinant tolesnį jų prijaukinimą ar net pasukant atbuline eiga. Badavimo laikotarpiai taip pat būtų paskatinę prijaukintų gyvulių skerdynes, taip sunaikinant „prijaukintus genus“.
Tačiau jei bent keli iš šių ankstyvųjų prijaukintų gyvūnų būtų traktuoti kaip naminiai gyvūnėliai, fizinis jų sulaikymas žmonių buveinėse būtų užkirtęs kelią laukiniams patinams prisiartinti prie prijaukintų patelių: ypatinga socialinė padėtis, kokia buvo suteikta kai kuriems medžiotojų-rinkėjų augintiniams, būtų sustabdžiusi jų vartojimą maistui. Tokiais būdais nuo pavojų izoliuoti pusiau naminiai gyvūnai galėjo evoliucionuoti nuo savo laukinių protėvių ir tapti tokiais, kokius laikome namuose šiandien.
Tie patys genai, kurie šiandien verčia žmogų parsivesti į savo namus pirmą šuniuką ar kačiuką, būtų pasklidę ir tarp ankstyvųjų ūkininkų. Žmonių grupės, kuriose vyravo empatija gyvūnams ir gyvulininkystės supratimas, būtų suklestėjusios tų, kurie neturėjo gyvūnų ir norėdami gauti mėsos, turėjo toliau pasitikėti medžiokle, atžvilgiu.
Kodėl ne visi jautė prieraišumą ir meilę gyvūnams? Tikriausiai todėl, kad tam tikru istorijos momentu naminių gyvūnų vogimo strategijos ar jų augintojų grobimas ar pavergimas tapo pelningu.
Tačiau šioje teorijoje yra netikėtas posūkis: naujausi tyrimai parodė, kad meilė naminiams gyvūnėliams yra neatsiejama nuo meilės gamtai.
Atrodo, kad žmones galima apytiksliai suskirstyti į tuos, kurie jaučia nedidelį susirūpinimą aplinka ir gyvūnais ir tuos, kurie linkę džiaugtis ir rūpintis abiem, laikydami naminius gyvūnėlius, kaip vieną iš nedaugelio šių dienų urbanizuotos visuomenės galimybių.
Taigi augintiniai gali padėti mums pajusti ryšį su gamtos pasauliu, iš kurio mes išsivystėme.
