Džiaugsmas tas, kad šulinys buvo išdžiūvęs ir katinas iškart neprigėrė.
Į šulinį įkritusį keturkojį sodybos šeimininkai pastebėjo šeštadienio rytą.
Žmonės čia dažniausiai atvyksta vasaroti, todėl dažnai sodyba būna tuščia. Šulinys šiaip jau būna pilnas vandens, bet dabar, tvyrant karščiams, vanduo buvo išsekęs.
Nusileidę į šulinį gelbėtojai katiną paėmė ir iškėlė, o tada paleido. Jis į laisvę spruko akimirksniu.
Vietinių žmonių manymu, gyvūnas šulinyje prabuvo apie parą. Žmonės vis girdėjo miaukimą, bet nesuprato, iš kur jis sklinda.
Būna atvejų, kai katės įkrenta į šulinį, pilną vandens. Vieną kartą teko rašyti apie tokią gerai pasibaigusią nelaimę.
Viskas vyko kaime. Šeima vakarojo, nes į svečius buvo atėjęs kaimynas. Jam išeinant visi išgirdo iš šulinio sklindantį kraupų kniaukimą.
Iš pradžių žmonės net nesuprato, ar tai katinas – atrodė, tarsi iš siaubo klyktų kūdikis.
Pažvelgę į šulinį žmonės pamatė, kad klykia jų Rainis, iš visų jėgų nagais įsikabinęs į betoninį rentinį.
Skubiai reikėjo sugalvoti, kaip tą katiną gelbėti. Pirmiausia vyrai nuleido ant virvės pakabintą kibirą – tikėjosi, kad Rainis kibsis jo.
Tačiau katinui pasirodė nesaugu judantis metalinis kibiras ir jis nešoko, klaikiai miaukė toliau.
Tada vyrai sugalvojo griebti medines kopėčias. Jas nuleidus katinas šoko ant skersinių, suleido nagus į medį ir taip tvirtai besilaikantis buvo iškeltas į viršų.
Didžiausia laimė aplankė šeimos vaikus, su išgąsčiu ir nerimu stebėjusius mylimo katino gelbėjimo operaciją.
