Vakaras. Skambutis „SOS gyvūnai“ savanorei Nadiai. Keista, bet skambino iš pagalbos centro. Pranešė, kad gelbėtojai iš upės ištraukė šunį, tačiau daugiau niekuo negali padėti, todėl reikalinga mūsų pagalba. Nadia su Natalija nieko nelaukdamos išskubėjo į įvykio vietą. Užupyje prie Vilnios upės, netoli Tymo turgaus jų jau laukė šunį iš vandens ištraukęs naras-gelbėtojas Maksimovas ir Eimantas, vaikinas pastebėjęs skęstantįjį ir iškvietęs pagalbą.
Apžiūrėjusios šunelį savanorės išskubėjo pasiimti reikalingų daiktų: užklotų šunelio nešimui ir antsnukį. Nors šuo išsekęs, bet rizikuoti negalima, tad antsnukis būtinas.
Merginoms grįžus, vargšelis gulėjo toje pačioje vietoje, jas išgirdęs tik pakėlė galvą ir pažiūrėjo liūdnomis akutėmis. Į pagalbą atskubėjo ir Eimantas. Šuneliui uždėjo antsnukį ir užkėlė ant užkloto. Nelaimėlis net necyptelėjo, tik šiek tiek sujudėjo ir pažiūrėjo išsigandusiu ir pavargusiu žvilgsniu. Kadangi privažiavimo prie upės nebuvo, ramiai gulintį šunelį savanoriai nešė pro krūmynus, po tiltu, kopė laiptais. Pagaliau šunelis mašinoje.
Nežinia kiek laiko šunelis praleido plūduriuodamas vandenyje. Turbūt labai ilgai, nes ant jo nugaros, kaklo ir galvos musės spėjo pridėti kiaušinėlių, o iš jų jau pradėjo ristis lervos. Iškėlus šunelį iš mašinos savanoriai kibo į darbą – rinko lervas, iškirpo kiaušinėlius, valė žaizdas, papurškė vaistais, kad šlykštynės pabėgtų ir išmirtų.
Nakčiai šunelis buvo šiltai įkurdintas dideliame narve, o anksti ryte jo laukė veterinarinė apžiūra. Vargšelis vidutinio amžiaus, turbūt vokiečių aviganio mišrūnas, be antkaklio. Jį mes pavadinome Naru.
Kodėl šunelis vandenyje? Kaip jis ten atsidūrė? Kiek laiko jis ten išbuvo? Ar jis turi namus ir šeimininkus? Ar šunelis pats įkrito? Ar buvo įmestas? Dabar mintyse sukasi įvairūs klausimai, kurie turbūt niekada nebus atsakyti.
Deja, pirmadienio rytą šunelis užmigo pelnytam poilsiui.
Sakome nuoširdų „Ačiū“ visiems, kurie neliko abejingi ir stengėsi padėti Narui.
