Vieną dieną „Naminukams“ paskambino globėja Ramunė ir papasakojo, kad netoli vadinamosios „Minsko „Iki“, krūmuose, ji rado „nei gyvą, nei mirusį“, žaizdom apėjusį kačiuką. Be akių. Nors buvo mažas, čiumpant jis sugebėjo įkąsti ir pasprukti. Vėliau jo niekas nematė, todėl padarėm išvadą, kad mažylis tokios būklės negalėjo išgyventi ilgiau nei kelias dienas, nes buvo visiškai nusilpęs, dehidratavęs ir siaubingai sergantis. Palaidojom jį savo mintyse.
Praėjo dar savaitė, ir Ramunė su drauge vėl užklydo į tą pačią vietą patikrinti, ar nematyti ten daugiau tokių nelaimėlių. Ir rado tą patį kačiuką vis dar gyvą ir vis dar tokios pat siaubingos būklės. Šįkart jau nesunkiai pavyko įdėti jį į transportavimo dėžutę ir nuvežti į kliniką.
Ryte iš veterinarijos klinikos sulaukiau skambučio: „Migdyti? Jis sergantis, žaizdotas, išplikęs, niekada nebematys dienos šviesos, jo snukutis neturi jokių bruožų, iš jo likusi vientisa žaizda...“ Atsakymą reikėjo duoti nedelsiant.
Šaltas protas tarsi kalbėjo: jo gydymas bus brangus, kačiukas bet kuriuo atveju visą gyvenimą liks aklas, o mes, žmonės, bijom kitokių, mes neprisileidžiam negalios, mes nenorim matyti to, ko nemokam suprasti. Ir kas, jeigu jo niekas niekada taip ir nepabandys pamilti? Jeigu paliksim jį gyvą, teks atlaikyti priešiškai nusiteikusių žmonių bangą. Ir tam tikra prasme, smerkdami jie bus gal netgi šiek tiek teisūs.
Bet ar tikrai mūsų misija žaisti dievais, kurie, „įjungę svarstykles savo galvoje“, turėtų teisę sverti: kam gyventi, o kam mirti? Tvirtai žinau tik tai, kad jis pats tokio likimo nepasirinko. Taip pat tvirtai žinau, kad, nepaisant savo absurdiškos padėties, jis su laukine jėga, susikaupęs plėšosi už savo (mano akimis) sumautą, aklą gyvenimą, nes tik tokį gavo ir bet kokia kaina trokšta jį išsaugoti. Jis kovoja. Tą patvirtino ir katinuką priėmę veterinarai.
Todėl atleiskite, kam tai nepatiks, bet mes palaikysime šį mažą varganą karį. Mes padėsim jam kovoti. O jūs?
Mažylis, kurį pradžioje praminėme Laimiuku, pasirodė esanti katytė, tad perkrikštijom į Laimę. Ji sparčiai taisosi, gerai ėda, nors vis dar serga ir atrodo kaip maža monstriukė, ji ir toliau ryžtingai stojasi visomis keturiomis letenėlėmis už savo gyvenimą.
Mielieji, tokios istorijos mums pačios skaudžiausios, nes jos kaskart sudrebina pačią subtiliausią temą „Ar vertas gyventi?“, todėl nuomonių šiuo atveju bus daug, tačiau prašome mūsų nesmerkti už galbūt, jūsų manymu, netinkamus pasirinkimus.
Laimės gydymas ir priežiūra, akyčių užsiuvimo operacija kainuos daug. Jeigu tarp jūsų yra galvojančių taip pat, kaip ir mes, jeigu ir jums atrodo, jog Laimė verta gyvenimo tiek pat, kiek ir sveiki gražuoliai, mes būsime jums nepaprastai dėkingi už bet kokią pagalbą.
Taip pat ši mažylė be galo laukia žmogaus, kuris galėtų ją priimti bent jau į laikiną namų globą, kur galėtų sveikti po operacijos ir mokytis orientuotis aplinkoje. Jei tik galite padėti ir priimti bent laikinai, skambinkite tel. 8 648 30077 („Naminukai“, Vilnius).
