Nusileidusi pakalniui prie Plungės jūros nuo Akademiko Adolfo Jucio pagrindinės mokyklos pusės, moteris išvydo keistą vaizdą - pakrantėje prie valties stovėjusi pora kažką kišo į maišą ir rišo. Iš pradžių pagalvojusi, kad žmonės prisigaudė ančių, plungiškė stabtelėjo ant takelio, vos už kelių metrų nuo jų. Įsižiūrėjusi pamatė, kad maišas juda. Vėliau išgirdo ir šuns lojimą.
„Ką jūs darote!? Ką skandinate? Liaukitės! Aš tuoj pat kviečiu policiją!“ - prisiminė tada sušukusi. Tačiau vyriškis, nieko nesakęs, švystelėjo maišą į vandenį ir pasuko skersai kranto valtį, kad nabagėlis neturėtų kur išsikapanoti.
Su šuns skandintoju buvusi maždaug 65-70 metų moteris paprašė policijos nekviesti - esą, ką jiems daryti, kad kalytė 7 šuniukus atsivedė.
Tačiau maiše buvo ne ką tik gimę šuniukai. Eugenija matė, kaip moteris susisuko pavadėlį, kuriuo, kaip spėjo, buvo prisirišusi nelaimingąjį šunelį. Suprato, jog skandinama mažylių mama. Plungiškė visaip bandė dar gėdinti žmones, kėlė triukšmą, bet šiems buvo nė motais - ėjo ir nuėjo į kalną, link mokyklos. Jokio dėmesio į tai, kas vyksta, nekreipė ir keletas praeivių. „Žmogus žmogui šiais laikais abejingas, o čia ...tik šuo, “ - atsiduso moteris.
Ketinusi dar pati nutverti gyvūno skandintoją už rankos ar jį pasekti, Eugenija jam praeinant pasitraukė - apdriskęs vyras į ją pažvelgė šiurpiu, prasigėrusio žmogaus žvilgsniu. „Gal jie buvo tik pasamdyti šiam darbui?“ - vėliau svarstė pašnekovė.
Visa drebėdama iš patirto siaubo, Eugenija nuskubėjo į mišias. Iki pat bažnyčios girdėjo klaikų pasmerkto šunelio lojimą - nabagėlis vis dar buvo gyvas... Vos sulaukusi mišių pabaigos, kurių susijaudinusi beveik negirdėjo, moteris pasuko atgal. Žadėjo eiti namo per miestą, tačiau kažkokia vidinė nuojauta vedė tuo pačiu keliu.
Buvo prabėgę jau pusantros valandos. Artėdama prie tos vietos ,jau nebesitikėjo išvysti kokių nors gyvybės ženklų. Lojimo taip pat nebesigirdėjo. Eugenija praėjo pro šalį. Jau lipdama į kalną moteris apsisuko ir nutarė grįžti. Širdis nerimo. Pasuko nuo takelio į pakrantę. Priėjo prie pat valties, pažvelgė į vandenį, ir - o stebukle! Pragraužęs ar pradraskęs skylę maiše, iškišęs iš jo kudlotą galvą, į ją žvelgė myriop pasmerktasis šunelis.
Eugenija pratrūko raudoti. Ją pamatęs, vargšelis vėl pašėlo loti - gal iš baimės, kad žmogus jį pribaigs, o gal iš paskutinės vilties, kad bus išgelbėtas...
Bijodama, kad ją apkandžios, moteris paskambino bendruoju pagalbos telefonu ir verkdama pasakojo, kas nutiko. Policija dėl tokio įvykio važiuoti atsisakė, bet nurodė beglobius gyvūnus prižiūrinčio Antano Liutiko telefono numerį. Šis iškart atvažiavo ir ištraukė nelaimėlį. Paaiškėjo, jog maiše buvo įdėta ir šaligatvio plyta.
„Susirgau tą vakarą, labai verkiau, gėriau vaistų nuo kraujo spaudimo. Nesuprantu, kokie žmonės šitaip gali elgtis. Norėčiau, kad jie būtų surasti ir nubausti. Juk kaimynai vistiek mato, kas turėjo kudlotą šunį ir staiga nebeturi“, - kalbėjo pašnekovė.
Šiomis dienomis išgelbėtas šunelis yra gyvūnų prieglaudoje Jovaišiškės kaime. Pamaitintas, išvalytas, sušukuotas.
„Nesame sadistai. Negalėjome jo palikti likimo valiai“ - sakė A. Liutika, tokius vargšelius prižiūrintis tik labdaros tikslais. Savivaldybė už tai nemoka. Vyriškis minėjo, jog išgelbėtas šunelis yra miela kudlota kalytė, maždaug 2-3 metų. Gali būti, jog neseniai atsivedė šuniukus, bet kur tie mažyliai - niekas nežino. Dabar ji laukia naujo šeimininko.
